Religijos mokslų atgaivinimas

„Religijos mokslų atgaivinimas“ (arab. Iḥyā’ ‘Ulūm ad-Dīn) – tai monumentalus XI a. pabaigos (rašytas maždaug 1096–1102 m.) traktatas, kuriame Al-Ghazali (1058–1111) atliko grandiozinę islamo intelektualinio paveldo sintezę, sujungdamas ortodoksinę teisę (fiqh), dogminę teologiją (kalam) ir dvasinį sufijų misticizmą (tasawwuf). Kūrinys, kurį sudaro 40 knygų, suskirstytų į keturias dalis, veikia kaip išsamus žmogaus gyvenimo vadovas. Pirmoji dalis fokusuojasi į išorinius garbinimo aktus (maldą, pasninką), antroji – į socialinį gyvenimą ir etiką (santuoką, darbą), o trečioji ir ketvirtoji dalys gilinasi į vidinę žmogaus psichologiją: ydas, kurios pražudo sielą (pavydą, puikybę, geismą), ir dorybes, kurios ją išgelbsti (atgailą, dėkingumą, meilę).

Pagrindinis Al-Ghazali tikslas buvo reformuoti islamo praktiką, kuri jo laikais buvo tapusi pernelyg mechaniška ir orientuota tik į teisinių formalių taisyklių laikymąsi. Jis siekė „atgaivinti“ religiją, įrodydamas, kad kiekvienas išorinis veiksmas privalo turėti vidinį dvasinį turinį. Al-Ghazali teigė, kad vien žinoti įstatymą neužtenka – žmogus privalo nuolatos stebėti savo širdį ir kovoti su savo ego (nafs), nes religinis gyvenimas be vidinio apsivalymo yra tik tuščia, beprasmė forma. Šiuo darbu jis siekė sukurti balansą tarp proto, įstatymo ir širdies, paverčiant religiją gyvu, transformuojančiu patyrimu, vedančiu į tikrąjį Dievo pažinimą.

Istorinė detalizacija

• Laikas: Parašytas apie 1096–1102 m.
• Vieta: Pradėtas Damaske, rašytas Jeruzalėje ir Aleksandrijoje, užbaigtas Tuse (Iranas).
• Asmenys: Abu Hamid al-Ghazali.
• Kas vyko: Al-Ghazali išgyveno gilią egzistencinę krizę, po kurios nusprendė, kad tikrasis pažinimas ateina ne per filosofinius ginčus, o per dvasinę praktiką ir asketizmą.

Nuostatos dėl geismo, moralės ir moterų

1. Geismas (Shahwa): 23-iojoje knygoje „Apie dviejų geismų tramdymą“ Al-Ghazali detaliai analizuoja lytinį potraukį. Jis jį mato ne kaip blogį savaime, bet kaip jėgą, kurią būtina disciplinuoti. Geismas turi būti nukreiptas į santuoką, kitaip jis tampa sielos „griovėju“ (muhlikat).
2. Moterų vaidmuo: 12-ojoje knygoje „Santuokos etiketas“ autorius aptaria šeimos gyvenimą. Jo požiūris yra griežtai patriarchalinis: jis pabrėžia vyro viršenybę ir žmonos pareigą paklusti, tačiau kartu nurodo, kad vyras privalo būti kantrus su žmonos charakteriu ir rūpintis jos išlaikymu bei apsauga. Bet koks neteisingas elgesys traktuojamas kaip dvasinė kliūtis pačiam vyrui.
3. Religijos vaidmuo: Al-Ghazali teigia, kad tikroji religija yra „širdies mokslas“. Jis moko, kad kiekviena nuodėmė palieka juodą dėmę širdyje, o nuolatinis dievobaimingumas (taqwa) yra vienintelis būdas ją nuvalyti.

Citatos

1. „Žinojimas be veiksmų yra beprotybė, o veiksmai be žinojimo – neįmanomi.“

Kilmė tekste: Įvadas į Iḥyā’ ‘Ulūm ad-Dīn. Paaiškinimas: Al‑Ghazali sako, kad tikrasis religingumas yra žinojimo ir veiksmų vienybė. Vien teorija be praktikos yra tuščia, o praktika be supratimo – klaidinanti.

2. „Širdį pražudo trys dalykai: per daug valgymo, per daug miego ir per daug kalbų.“

Kilmė tekste: III dalis, knyga „Apie širdies ligas“. Paaiškinimas: Tai sufijų psichologija: pertekliai aptemdo sąmonę ir atitolina žmogų nuo dvasinės įžvalgos.

3. „Meilė pasauliui yra visų nuodėmių šaknis.“

Kilmė tekste: III dalis, knyga „Apie pasaulio meilę“. Paaiškinimas: Pasaulio troškimai (turtas, garbė, valdžia) užtemdo žmogaus ryšį su Dievu ir tampa moralinio nuopuolio priežastimi.

4. „Dievas žvelgia į širdis, o ne į išorines formas.“

Kilmė tekste: I dalis, knyga „Apie maldos esmę“. Paaiškinimas: Ritualai be nuoširdumo yra beverčiai. Tikra religija yra vidinė būsena, ne išoriniai gestai.

5. „Geismas yra ugnis: jei jos neužgesinsi, ji sudegins tave patį.“

Kilmė tekste: III dalis, knyga „Apie dviejų geismų tramdymą“. Paaiškinimas: Geismas nėra blogis savaime, bet be kontrolės jis sunaikina žmogaus moralę ir protą.

6. „Kas pažino save, tas pažino savo Viešpatį.“

Kilmė tekste: IV dalis, knyga „Apie sielos pažinimą“. Paaiškinimas: Sufijų principas: savistaba ir vidinė analizė yra kelias į Dievo pažinimą.

7. „Širdies vaistas yra kova su savo siela.“

Kilmė tekste: IV dalis, knyga „Apie aistrų gydymą“. Paaiškinimas: Dvasinis tobulėjimas vyksta per nuolatinę vidinę kovą su ego, puikybe, pavydu ir geismais.

8. „Mirtis yra pakankamas pamokslininkas.“

Kilmė tekste: IV dalis, knyga „Mirties prisiminimas ir pomirtinis gyvenimas“. Paaiškinimas: Mirties prisiminimas padeda žmogui gyventi teisingai, nes primena apie atsakomybę ir laikinumą.

9. „Puikybė sugadina gerus darbus taip, kaip actas sugadina medų.“

Kilmė tekste: III dalis, knyga „Apie puikybę“. Paaiškinimas: Net geri darbai praranda vertę, jei žmogus juos daro iš išdidumo ar savęs aukštinimo.

10. „Asketizmas nėra pasaulio atsisakymas; asketizmas yra tai, kad niekas iš pasaulio tavęs nevaldytų.“

Kilmė tekste: II dalis, knyga „Apie asketizmą“. Paaiškinimas: Al‑Ghazali pabrėžia vidinę laisvę: svarbu ne tai, ką turi, o tai, ar tai tave valdo.

Al-Ghazali darbas yra esminis bandymas suderinti žmogaus prigimtinius poreikius su aukštesniais moraliniais reikalavimais. Nors jo nuostatos dėl moterų ir socialinės hierarchijos yra griežtai viduramžiškos, jo sielos psichologijos analizė išlieka viena giliausių islamo intelektualinėje tradicijoje.

Knygos

40 knygų, sudarančių Al-Ghazali traktatą „Religijos mokslų atgaivinimas“ (Iḥyā’ ‘Ulūm ad-Dīn), sąrašas. Kūrinys suskirstytas į keturias dalis (ketvirčius), kurių kiekviena turi po 10 knygų.

I DALIS. Garbinimo aktai (Rub‘ al-‘Ibadat)

Šioje dalyje nagrinėjami išoriniai ritualai ir jų vidinė dvasinė prasmė.

1. Kitab al-‘Ilm – Mokslo knyga: Apie žinojimo prigimtį, mokymosi pareigą ir skirtumą tarp naudingo bei nenaudingo mokslo.
2. Kitab Qawa’id al-‘Aqa’id – Tikėjimo pagrindų knyga: Islamo dogmų išaiškinimas ir ortodoksinio tikėjimo principai.
3. Kitab Asrar al-Taharah – Apsivalymo paslapčių knyga: Apie fizinį ir dvasinį apsivalymą (ritualinį apsiplovimą).
4. Kitab Asrar al-Salah – Maldos paslapčių knyga: Apie penkių kasdienių maldų (salat) prasmę ir susikaupimą (khushu).
5. Kitab Asrar al-Zakah – Išmaldos paslapčių knyga: Apie privalomą labdarą ir jos poveikį sielos apvalymui nuo godumo.
6. Kitab Asrar al-Siyam – Pasninko paslapčių knyga: Apie pasninko (saum) lygius – nuo susilaikymo nuo maisto iki širdies pasninko.
7. Kitab Asrar al-Hajj – Haj (pilstymosi) paslapčių knyga: Apie piligrimystės į Meką dvasinę simboliką.
8. Kitab Adab Tilawat al-Qur’an – Korano skaitymo etiketo knyga: Kaip teisingai skaityti ir apmąstyti šventąjį tekstą.
9. Kitab al-Adhkar wa al-Da’awat – Dievo minėjimo ir maldų knyga: Apie nuolatinį Dievo prisiminimą (dhikr) ir asmeninius kreipinius.
10. Kitab Tartib al-Awrad – Dienos maldų tvarkos knyga: Apie tai, kaip suplanuoti dieną, kad kiekviena akimirka būtų skirta Dievui.

II DALIS. Gyvenimo papročiai (Rub‘ al-‘Adat)

Šioje dalyje aptariamas elgesys visuomenėje ir kasdieniai santykiai.

11. Kitab Adab al-Akl – Valgymo etiketo knyga: Apie saiką, dėkingumą ir bendravimą prie stalo.
12. Kitab Adab al-Nikah – Santuokos etiketo knyga: Apie šeimos kūrimą, vyro ir žmonos pareigas bei lytinį gyvenimą.
13. Kitab Adab al-Kasb wa al-Ma’ash – Uždarbio ir pragyvenimo etiketo knyga: Apie verslo etiką, teisingą prekybą ir darbą.
14. Kitab al-Halal wa al-Haram – Leistino ir draudžiamo knyga: Kaip atskirti moraliai švarius išteklius nuo nuodėmingų.
15. Kitab Adab al-Ulfah wa al-Ukhuwwah – Draugystės ir broliškumo etiketo knyga: Apie bendrystę, meilę artimui ir ištikimybę.
16. Kitab Adab al-‘Uzlah – Atsiskyrimo etiketo knyga: Kada ir kodėl naudinga pasitraukti iš visuomenės dvasiniam tobulėjimui.
17. Kitab Adab al-Safar – Kelionių etiketo knyga: Apie kelionę kaip dvasinę patirtį ir elgesį kelyje.
18. Kitab al-Sama’ wa al-Wajd – Klausymosi ir ekstazės knyga: Apie muzikos, poezijos poveikį sielai ir dvasinius išgyvenimus.
19. Kitab al-Amr bi al-Ma’ruf wa al-Nahy ‘an al-Munkar – Gėrio skatinimo ir blogio draudimo knyga: Visuomeninė pareiga stabdyti neteisybę.
20. Kitab Adab al-Ma’ishah wa Akhlaq al-Nubuwwah – Pranašo gyvenimo būdo ir charakterio knyga: Pranašo pavyzdys kaip moralinis etalonas.

III DALIS. Sielą griaunantys dalykai (Rub‘ al-Muhlikat)

Čia nagrinėjamos ydos ir vidinės kliūtys.

21. Kitab Sharh ‘Aja’ib al-Qalb – Širdies stebuklų išaiškinimo knyga: Psichologinė studija apie žmogaus sielos prigimtį.
22. Kitab Riyadat al-Nafs – Sielos drausminimo knyga: Apie charakterio ugdymą ir kovą su ydomis.
23. Kitab Kasr al-Shahwatayn – Dviejų geismų tramdymo knyga: Apie susilaikymą nuo persivalgymo ir lytinio geismo.
24. Kitab Afat al-Lisan – Liežuvio ydų knyga: Apie melą, apkalbas ir tuščiažodžiavimą.
25. Kitab Dhamm al-Ghadab wa al-Hiqd wa al-Hasad – Pykčio, neapykantos ir pavydo pasmerkimo knyga: Agresijos suvaldymas.
26. Kitab Dhamm al-Dunya – Pasaulietiškumo pasmerkimo knyga: Apie perdėtą prisirišimą prie materialių gėrybių.
27. Kitab Dhamm al-Mal wa al-Bukhl – Turto ir šykštumo pasmerkimo knyga: Godumo analizė.
28. Kitab Dhamm al-Jah wa al-Riya’ – Šlovės troškimo ir veidmainystės pasmerkimo knyga: Apie puikybę ir norą pasirodyti prieš kitus.
29. Kitab Dhamm al-Kibr wa al-‘Ujb – Išdidumo ir puikybės pasmerkimo knyga: Egoizmo šaknys.
30. Kitab Dhamm al-Ghurur – Saviapgaulės pasmerkimo knyga: Kaip žmogus apgaudinėja save manydamas, kad yra dievobaimingas.

IV DALIS. Sielą gelbstintys dalykai (Rub‘ al-Munjiyat)

Paskutinė dalis skirta dorybėms, vedančioms į išganymą.

31. Kitab al-Tawbah – Atgailos knyga: Kaip grįžti į doros kelią po padarytų nuodėmių.
32. Kitab al-Sabr wa al-Shukr – Kantrybės ir dėkingumo knyga: Du pagrindiniai dvasinio stabilumo ramsčiai.
33. Kitab al-Khawf wa al-Raja’ – Baimės ir vilties knyga: Balansas tarp Dievo bausmės baimės ir Jo gailestingumo vilties.
34. Kitab al-Faqr wa al-Zuhd – Skurdo ir asketizmo knyga: Sąmoningas atsisakymas pertekliaus.
35. Kitab al-Tawhid wa al-Tawakkul – Vienatvės ir pasitikėjimo Dievu knyga: Visiškas pasidavimas Dievo valiai.
36. Kitab al-Mahabbah wa al-Shawq wa al-Unsi wa al-Rida – Meilės, ilgesio, artumo ir pasitenkinimo knyga: Aukščiausia meilės Dievui būsena.
37. Kitab al-Niyyah wa al-Ikhlas wa al-Sidq – Ketinimų, nuoširdumo ir tiesos knyga: Kodėl veiksmo motyvas svarbesnis už patį veiksmą.
38. Kitab al-Muraqabah wa al-Muhasabah – Savitvarkos ir savistabos knyga: Nuolatinis savo veiksmų ir minčių tikrinimas.
39. Kitab al-Tafakkur – Apmąstymų knyga: Meditacija apie Dievo kūriniją.
40. Kitab Dhikr al-Mawt wa ma Ba’dahu – Mirties ir pomirtinio gyvenimo prisiminimo knyga: Pasiruošimas pabaigai ir amžinybei.

Religijos mokslų atgaivinimas (ištrauka)

Santuokos etikos knyga
Religijos mokslų atgaivinimo knyga (Ihya’ ‘Ulum al-Din)

Autorius: Imamas Muhammadas Hamidas Al-Ghazalis

Santuokos etikos knyga
Tai antroji knyga iš „Religijos mokslų atgaivinimo“ papročių (adatų) skyriaus

Garbė Dievui, kurio nuostabios kūrybos tėkmės nepasiekia iliuzijų strėlės, ir nuo kurio kūrinijos ištakų protai grįžta tik apstulbę ir pasimetę. Jo malonės pasauliams liejasi nenutrūkstamai, pasiekdamos juos tiek jiems patiems pasirenkant, tiek per prievartą.

Vienas iš Jo malonės stebuklų yra tai, kad Jis sukūrė žmogų iš vandens [sėklos] ir suteikė jam kilmę bei giminystės ryšius. Jis užvaldė kūriniją aistra, per kurią priverstinai pastūmėjo juos į „arimą“ [giminės pratęsimą] ir taip neišvengiamai išsaugojo jų palikuonis.

Tuomet Jis išaukštino kilmės klausimą ir suteikė jam didžiulę vertę, dėl to uždraudė ištvirkavimą (svetimavimą), griežtai jį pasmerkė atgrasydamas ir įspėdamas. Jis padarė jo vykdymą bjauriu nusikaltimu bei įsakmiai liepė to vengti, tuo tarpu santuoką paskatino ir paragino ją sudaryti, tai rekomenduodamas ir įsakydamas.

Tebūnie pašlovintas Tas, kuris lėmė mirtį Savo tarnams, pažemindamas juos sunaikinimu ir pražūtimi, o tada pasėjo sėklas įsčių žemėse ir iš jų išaugino kūriniją, padarydamas ją priemone atitaisyti mirties padarytą žalą. Tai priminimas, kad likimo jūros liejasi ant pasaulių nešdamos naudą ir žalą, gėrį ir blogį, sunkumus ir palengvėjimą, pabaigą ir pradžią.

Tebūnie laiminimas ir ramybė Muhammadui, atsiųstam su įspėjimu ir džiugia žinia, bei jo šeimai ir bendražygiams – laiminimas, kurio niekas negali suskaičiuoti ir kurio pabaiga niekada neateis.

Toliau:
Santuoka yra pagalba religijai, pažeminimas šėtonams, tvirta tvirtovė prieš Dievo priešą ir priežastis gausinimui, kuriuo Pasiuntinių Valdovas didžiuosis prieš kitus pranašus. Todėl ji yra verta to, kad būtų ištirtos jos priežastys, išsaugotos jos tradicijos (sunos) bei etiketas, paaiškinti jos tikslai ir siekiai, bei detalizuoti jos skyriai ir dalys.

Svarbiausi jos nuostatai atsiskleidžia trijuose skyriuose:

• Pirmasis skyrius: Apie paskatinimą tuoktis ir [atvejus, kai skatinama] susilaikyti nuo to.
• Antrasis skyrius: Apie etiketą, kurio laikomasi sudarant sutartį, ir apie besituokiančiuosius.
• Trečiasis skyrius: Apie bendro gyvenimo etiketą nuo sutarties sudarymo iki išsiskyrimo.

Pirmasis skyrius: Apie paskatinimą tuoktis ir susilaikyti nuo to

Mokslininkai išsiskyrė nuomonėmis dėl santuokos vertingumo. Kai kurie ją taip pabrėžė, jog teigė, kad tai yra geriau nei atsidėjimas vien Dievo garbinimui (t. y. vienuolystei ar atsiskyrimui), net jei siela ir nejaučia tokio stipraus aistros poreikio, kuris trikdytų būseną ir skatintų lytinius santykius.

Kiti sakė: „Mūsų laikais geriau jos atsisakyti“. Ji turėjo vertę anksčiau, kai uždarbis nebūdavo draudžiamas (neteisėtas), o moterų būdas nebūdavo peiktinas.

Tiesa šiuo klausimu nepaaiškės, kol pirmiausia nepateiksime žinių ir pasakojimų, skatinančių tuoktis bei skatinančių to vengti, o tada nepaaiškinsime santuokos naudos ir pavojų. Taip išryškės santuokos arba jos atsisakymo vertė kiekvienam asmeniui, priklausomai nuo to, ar jis apsaugotas nuo jos pavojų, ar ne.

Paskatinimas tuoktis:

Iš Korano eilučių:
Aukščiausiasis pasakė: „Tuokite vienišus iš jūsų tarpo“ – tai yra įsakymas.
Taip pat Jis pasakė: „Netrukdykite joms tekėti už savo vyrų“ – tai yra kliudymo draudimas ir to pasmerkimas.

Girdamas Pasiuntinius ir apibūdindamas juos, Aukščiausiasis pasakė: „Mes siuntėme pasiuntinius prieš tave ir suteikėme jiems žmonas bei palikuonis“ – tai paminėta kaip malonės ir privalumo parodymas.

Jis taip pat pagyrė savo artimuosius (šventuosius), kurie to prašo maldose, sakydamas: „Ir tie, kurie sako: Mūsų Viešpatie, suteik mums iš mūsų žmonų ir palikuonių akių džiaugsmą“.
Sakoma, kad Aukščiausiasis Dievas nepaminėjo to

Puslapis 3

savo Knygoje iš pranašų tik vedusiuosius. [Kai kurie] sakė, kad Jonas (Jahja), tebūnie jam ramybė ir palaima, nors ir vedė, bet lytinių santykių neturėjo. Sakoma, kad jis tai padarė siekdamas dorybės ir įgyvendindamas suną, o kiti sako, kad tam, jog nuleistų žvilgsnį (vengtų pagundų). Kalbant apie Jėzų (Isą), tebūnie jam ramybė, jis ves, kai nusileis į žemę, ir jam gims vaikų.

Kalbant apie hadisus (perdavimus), Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) yra pasakęs: „Santuoka yra mano suna, tad kas nusigręžia nuo mano sunos, tas nusigręžia nuo manęs“. Taip pat jis (ramybė ir Dievo palaima jam) pasakė: „Santuoka yra mano suna, kas myli mano prigimtį (fitra), tegu seka mano suna“. Taip pat Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) pasakė: „Tuokitės ir gausinkite palikuonių, nes aš didžiuosiuosi jumis prieš kitas tautas Teismo dieną, net ir persileistais vaisiais“. Ir dar: „Kas nusigręžia nuo mano sunos, tas ne iš manęs, o santuoka yra iš mano sunos, tad kas mane myli, tegu seka mano suna“.
Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) taip pat pasakė: „Kas atsisako vedybų baimindamasis skurdo, tas ne iš mūsų“. Tai yra priekaištas dėl atsisakymo priežasties, o ne dėl paties veiksmo iš esmės.
Jis (ramybė ir Dievo palaima jam) pasakė: „Kas turi išgales (turto), tegu veda“ ir „O jaunuoliai, kas iš jūsų pajėgus (turi ba’ah – fizines ir materialines galimybes), tegu veda, nes tai geriau nuleidžia žvilgsnį ir geriau saugo lytinius organus, o kas negali, tegu pasninkauja, nes pasninkas jam yra apsauga (widža’)“. Tai rodo, kad skatinimo tuoktis priežastis yra akių ir lyties organų ištvirkimo baimė.

Žodis widža’ reiškia eržilo sėklidžių sutraiškymą, kad dingtų jo vyriškumas, tad čia tai metafora, reiškianti lytinio potraukio susilpnėjimą pasninkaujant.

Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) taip pat pasakė: „Jei pas jus ateina tas, kurio religingumu ir patikimumu esate patenkinti, tai apvesdinkite jį. Jei to nepadarysite, žemėje kils sumaištis (fitna) ir didelis sugedimas“. Tai taip pat yra skatinimo tuoktis pagrindimas, baiminantis sugedimo.

Ir pasakė (ramybė ir Dievo palaima jam): „Kas veda dėl Dievo ir ištekina dėl Dievo, tas nusipelno Dievo globos“.
Ir pasakė (ramybė ir Dievo palaima jam): „Kas vedė, tas išsaugojo pusę savo religijos, tad tegul bijo Dievo dėl likusios pusės“.

Puslapis 4

Ir pasakė (ramybė ir Dievo palaima jam): „Visi Adomo sūnaus darbai nutrūksta, išskyrus tris: <…> dorą vaiką, kuris meldžiasi už jį“ – iki hadiso pabaigos. O tai pasiekiama tik per santuoką.

Kalbant apie asar (kompanionų pasakymus): Omaras (tebūnie Dievas juo patenkintas) pasakė: „Nuo santuokos sulaiko tik nepajėgumas arba ištvirkimas“.
Tai parodo, kad religija nėra kliūtis santuokai, o kliūtys apribotos dviem peiktinais dalykais. Gali būti, kad jis laikė santuoką pamaldumo dalimi ir jo papildymu.

Tačiau akivaizdu, kad jis turėjo omenyje tai, jog širdis nebus apsaugota nuo aistros užvaldymo kitaip nei tuokiantis, ir pamaldumas nebus tobulas be širdies ramybės. Todėl jis surinkdavo savo tarnus, kai šie subręsdavo – Ikrimą, Kuraibą ir kitus – ir sakydavo: „Jei norite tuoktis, aš jus apvesdinsiu, nes kai vergas svetimauja, tikėjimas išraunamas iš jo širdies“.

Ibn Masudas (tebūnie Dievas juo patenkintas) sakydavo: „Jei man liktų gyventi tik dešimt dienų, aš vis tiek norėčiau vesti, kad nesusitikčiau su Dievu būdamas viengungis“.

Muadui ibn Džabalui (tebūnie Dievas juo patenkintas) maro metu mirė dvi žmonos, ir jis pats buvo užsikrėtęs maru, bet pasakė: „Apvesdinkite mane, nes aš nekenčiu minties susitikti su Dievu būdamas viengungis“.

Tai rodo, kad jie matė santuokoje ne vien tik apsisaugojimą nuo aistros pavojaus.

Omaras (tebūnie Dievas juo patenkintas) dažnai tuokdavosi ir sakydavo: „Aš tuokiuosi tik dėl vaikų“.
Vienas iš kompanionų buvo visiškai atsidavęs Dievo Pasiuntiniui (ramybė ir Dievo palaima jam),

Puslapis 5

tarnaudavo jam ir nakvodavo pas jį, jei prireiktų. Dievo Pasiuntinys (ramybė ir Dievo palaima jam) jam tarė: „Ar nenori vesti?“ Jis atsakė: „O Dievo Pasiuntiny, aš esu neturtingas, nieko neturiu, be to, tai atitrauktų mane nuo tarnystės tau“. Pranašas nutilo.

Vėliau Pranašas paklausė antrą kartą, ir jis atsakė tą patį.

Tada tas kompanionas pagalvojo ir tarė sau: „Prisiekiu Dievu, Dievo Pasiuntinys (ramybė ir Dievo palaima jam) geriau žino, kas man naudinga šiame ir aname pasaulyje ir kas mane labiau priartina prie Dievo. Jei jis paklaus manęs trečią kartą, aš tikrai sutiksiu“.

Pranašas paklausė jo trečią kartą: „Ar nenori vesti?“ Jis atsakė: „Taip, o Dievo Pasiuntiny, apvesdink mane“. Pranašas tarė: „Eik pas tokią ir tokią gentį ir sakyk: Dievo Pasiuntinys (ramybė ir Dievo palaima jam) liepia jums ištekinti už manęs savo merginą“. Jis tarė: „O Dievo Pasiuntiny, aš nieko neturiu“. Tada Pranašas pasakė savo kompanionams: „Surinkite savo broliui aukso branduolio svorio (nedidelį kiekį)“. Jie surinko jam, ir jis nuėjo pas tuos žmones, ir jie jį apvesdino. Tada Pranašas jam tarė: „Iškelk vestuvių puotą (walima)“. Kompanionai surinko jam avį puotai.

Šis pakartojimas rodo pačios santuokos vertingumą, arba Pranašas įžvelgė jame poreikį tuoktis.

Pasakojama, kad vienas pamaldus vyras visais atžvilgiais lenkė savo laikų žmones, tad jo meto pranašui buvo paminėtas jo pamaldumo grožis. Pranašas atsakė: „Puikus jis vyras, jei tik nebūtų palikęs vieno dalyko iš sunos“. Pamaldusis apie tai sužinojo ir nuliūdo, tad nuėjo pas pranašą ir paklausė: „Ką aš palikau iš sunos?“ Pranašas atsakė: „Tu atsisakei vedybų“. Jis atsakė: „Aš jų nedraudžiu, bet esu neturtingas ir esu našta žmonėms“. Pranašas tarė: „Aš ištekinsiu už tavęs savo dukterį“ ir ištekino už jo savo dukterį.

Bišras ibn al-Harisas pasakė: „Ahmadas ibn Hanbalis pralenkė mane trimis dalykais: jis pats siekė leistino (halal) [uždarbio] sau ir kitiems, o aš tik sau; jis vedė, o aš – ne…“ [tekstas nutrūksta]

Puslapis 6

…apie jį [santuoką], ir todėl, kad jis buvo paskirtas imamu paprastiems žmonėms.

Sakoma, kad Ahmadas (tebūnie jam Dievo gailestingumas) vedė antrą dieną po savo sūnaus Abdulos motinos mirties ir pasakė: „Nekenčiu nakvoti būdamas viengungis“.

Kalbant apie Bišrą, kai jam buvo pasakyta: „Žmonės kalba apie tave dėl to, kad nevedei, ir sako, kad jis paliko suną“, jis atsakė: „Pasakykite jiems, kad esu užsiėmęs privalomais dalykais (fard), o ne suna“.

Jam vėl buvo priekaištaujama, ir jis atsakė: „Nuo vedybų mane sulaiko tik Aukščiausiojo žodžiai: „Ir jos turi teises, lygias jų pareigoms, pagal tai, kas priimta (ma’ruf)““. Tai buvo paminėta Ahmadui, ir jis tarė: „Kur rasti tokį kaip Bišras? Jis sėdi ant ieties smaigalio (yra itin atsargus religijoje)“.

Nepaisant to, pasakojama, kad jis buvo matytas sapne ir jo paklausta: „Kaip Dievas pasielgė su tavimi?“ Jis atsakė: „Mano buveinės Rojuje buvo iškeltos, ir man buvo parodytos pranašų vietos, tačiau aš nepasiekiau vedusiųjų buveinių“.

Kitoje versijoje jis pasakė man: „Aš nenorėjau sutikti tavęs viengungio“. Mes paklausėme jo: „Kaip sekasi Abu Nasrui al-Tammarui?“ Jis atsakė: „Jis iškeltas septyniasdešimčia laipsnių aukščiau manęs“. Mes paklausėme: „Už ką? Mes manėme, kad tu esi aukščiau jo“. Jis atsakė: „Už jo kantrybę su dukterimis ir šeima“.

Sufjanas ibn Ujaina sakė: „Daugybė moterų nėra pasaulietiškumo požymis, nes Ali (tebūnie Dievas juo patenkintas) buvo asketiškiausias iš Dievo Pasiuntinio (ramybė jam) kompanionų, o turėjo keturias žmonas ir septyniolika sugulovių“.

Tad santuoka yra galiojanti suna ir viena iš pranašų savybių.

Vienas vyras pasakė Ibrahimui ibn Adhamui (tebūnie jam Dievo gailestingumas): „Palaima tau, nes būdamas viengungis tu atsidėjai garbinimui“. Jis atsakė: „Vienas tavo nerimas dėl šeimos yra geresnis už visą mano padėtį“. Vyras paklausė: „Tai kas tau trukdo vesti?“ Jis atsakė: „Aš neturiu poreikio moteriai ir nenoriu apgauti moters savimi“.

Sakoma, kad vedusiojo rak’atas (maldos ciklas) yra geresnis už septyniasdešimt viengungio rak’atų.

Kalbant apie tai, kas pasakyta apie atgrasymą nuo santuokos (tarhib): Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) pasakė: „Geriausi žmonės po dviejų šimtų [metų] bus lengvi (be naštos), kurie neturi nei žmonos, nei vaiko“. Taip pat Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) pasakė: „Ateis žmonėms laikas, kai vyro pražūtis bus nuo jo žmonos, tėvų ir vaiko rankų; jie priekaištaus jam dėl skurdo ir kraus jam naštą, kurios jis nepajėgia nešti, tad jis įsitrauks į kelius, kuriuose praras savo religiją ir pražus“. Pasakojime sakoma: „Mažai šeimos – tai vienas iš dviejų lengvumų (turtų), o daug šeimos – tai vienas iš dviejų skurdų“.

Abu Suleimanas al-Darani buvo paklaustas apie santuoką ir atsakė: „Kantrybė be jų (moterų) yra geriau nei kantrybė su jomis, o kantrybė su jomis yra geriau nei kantrybė ugnyje“.

Puslapis 7

Jis taip pat pasakė: „Vienišius randa veiksmų saldumą ir širdies ramybę, kurios neranda vedęs“.

Kartą jis pasakė: „Nemačiau nė vieno iš mūsų bendražygių, kuris vedė ir išliko savo pirminiame lygmenyje“.

Jis taip pat pasakė: „Trys dalykai – kas jų siekia, tas prisiriša prie pasaulio (dunya): kas siekia pragyvenimo šaltinio, kas veda moterį arba kas užrašo hadisą“.

Al-Hasanas (tebūnie jam Dievo gailestingumas) pasakė: „Jei Dievas linki tarnui gero, neužkrauna jam šeimos ir turto“.

Ibn al-Havari sakė: „Grupė žmonių diskutavo apie šį hadisą ir sutarė, kad jo prasmė nėra ta, jog jis neturėtų jų turėti, bet kad turėtų, tačiau jie jo neblaškytų [nuo Dievo]“. Tai nuoroda į Abu Suleimano al-Darani žodžius: „Kas tave atitraukia nuo Dievo – ar tai būtų šeima, turtas ar vaikas – tas tau yra nelaimė“. Apibendrinant, iš nieko neperduota, kad būtų skatinama visiškai atsisakyti santuokos, nebent su sąlyga.

Antra: Santuokos nauda ir pavojai

Santuokoje yra penkios naudos: vaikas, aistros numalšinimas, namų ūkio tvarkymas, giminės pagausinimas ir saviugda (mujahada) rūpinantis jomis (žmonomis).

Pirmoji nauda: Vaikas

Tai yra pagrindas, ir dėl to buvo sukurta santuoka. Tikslas yra išlaikyti palikuonis, kad pasaulis neliktų be žmonių giminės.

Kalbant apie aistrą, ji buvo sukurta tik kaip paskata, varanti link vaiko. Juk sėklos išleidimas yra malonus paukščiui, barstant grūdus, kurių jis geidžia, kad būtų nuvarytas į tinklą.

Amžinoji Galia nebuvo nepajėgi sukurti asmenis iš pradžių be „arimo“ ir poravimosi, tačiau Išmintis lėmė pasekmių susiejimą su priežastimis, nors [Dievui] jų ir nereikia, kad būtų parodyta Galia, užbaigti kūrybos stebuklai ir įgyvendinta tai, kas buvo numatyta Valios, patvirtinta Žodžio ir užrašyta Plunksnos.

Vaiko siekimas yra artumas [prie Dievo] keturiais aspektais, kurie yra pagrindas skatinti santuoką, kai esama saugiam nuo aistros pavojų, taip, kad niekas nenorėtų susitikti su Dievu būdamas viengungis.

1. Siekimas Dievo meilės stengiantis…

Puslapis 9

…įgyti vaiką, kad išliktų žmonių giminė.
2. Siekimas Dievo Pasiuntinio (ramybė jam) meilės, gausinant tuos, kuriais jis didžiuosis.
3. Siekimas palaimos (baraka) per doro vaiko maldas po mirties.
4. Siekimas užtarimo (šafa’a) per mažo vaiko mirtį, jei jis miršta anksčiau už tėvą.

Pirmasis aspektas: Tai pats subtiliausias ir labiausiai nutolęs nuo masių supratimo, bet jis yra teisingiausias ir stipriausias tiems, kurie turi įžvalgą (basira), prasiskverbiančią į Aukščiausiojo Dievo kūrybos stebuklus ir Jo nuostatų eigą.

Paaiškinimas: Jei šeimininkas duoda savo vergui sėklą ir arimo įrankius, paruošia jam žemę, tinkamą arimui, o vergas yra pajėgus arti, ir šeimininkas paskiria prižiūrėtoją, kuris reikalauja iš jo darbo; jei vergas aptingsta, apleidžia arimo įrankius ir palieka sėklą prapulti, kol ji sugenda, ir gudrumu atstumia prižiūrėtoją, jis nusipelno šeimininko pykčio ir priekaištų.

Aukščiausiasis Dievas sukūrė porą, sukūrė vyrą ir moterį, sukūrė sėklą stuburgalyje ir paruošė jai sėklidėse gyslas bei takus, sukūrė gimdą kaip vietą ir saugyklą sėklai, ir suteikė aistros reikalavimą kiekvienam – tiek vyrui, tiek moteriai. Šie veiksmai ir organai savo aiškia kalba liudija apie Kūrėjo valią ir šaukia išmintingiesiems, nurodydami tai, kam jie buvo sukurti.

Tai būtų aišku net jei Aukščiausiasis Kūrėjas nebūtų aiškiai to pasakęs per savo Pasiuntinį (ramybė jam), sakydamas: „Tuokitės ir gausinkite palikuonių“. O juk Jis aiškiai įsakė ir atskleidė paslaptį. Todėl kiekvienas, atsisakantis santuokos, nusigręžia nuo „arimo“, švaisto tai, kas sukurta, padaro nenaudingus paruoštus įrankius ir nusikalsta prigimties (fitra) tikslui bei išminčiai, suprantamai iš kūrinijos ženklų, užrašytų ant šių organų dievišku raštu – ne raidėmis ar garsais, kurį skaito kiekvienas, turintis dievišką įžvalgą, prasiskverbiančią į Amžinosios Išminties subtilybes. Todėl Šariatas (religinis įstatymas) griežtai vertina vaikų žudymą ir gyvų laidojimą (wa’d), nes tai trukdo egzistencijos išsipildymui. Į tai nurodė vienas iš wa’d (gyvų laidojimo) aspektų. Taigi besituokiantis siekia užbaigti tai, ką Aukščiausiasis Dievas norėjo matyti užbaigtą, o nusigręžiantis – apleidžia ir švaisto tai, ko švaistymo Dievas nekenčia. Dėl Dievo meilės sielų išlikimui Jis įsakė maitinti ir skatino tai daryti, pavadindamas tai skolos davimu [Dievui], sakydamas: „Kas paskolins Dievui gerą paskolą“.

Jei pasakysi: „Tavo teiginys, kad palikuonių ir sielos išlikimas yra mylimas [Dievo], leidžia manyti, kad jų išnykimas yra nekenčiamas Dievo“, tai yra skirtumas tarp mirties ir gyvenimo santykyje su Dievo valia. Žinoma, kad viskas vyksta pagal Dievo valią ir kad Dievui nereikia pasaulių. Tad kuo Jam skiriasi jų mirtis nuo gyvenimo, ar išlikimas nuo išnykimo? Žinok, kad šis žodis yra tiesa, kuria siekiama netiesos. Tai, ką paminėjome, neprieštarauja visų esybių – jų gėrio ir blogio, naudos ir žalos – priskyrimui Dievo valiai. Tačiau

Puslapis 10

meilė ir neapykanta yra priešingybės, bet abi neprieštarauja valiai. Gali būti kažkas, kas yra norima (murad), bet nekenčiama (makruh), ir kažkas, kas yra norima ir mylima. Nuodėmės yra nekenčiamos, bet, nepaisant neapykantos, jos yra norimos [Dievo valios prasme]. Tačiau paklusnumas yra ir norimas, ir mylimas, ir tenkinantis. Kalbant apie netikėjimą ir blogį, mes nesakome, kad tai yra tenkinantis ir mylimas dalykas, bet jis yra norimas [valios prasme].

Aukščiausiasis Dievas pasakė: „Ir Jis nepatenkintas netikėjimu Savo tarnams“. Tad kaip išnykimas santykyje su Dievo meile ir neapykanta gali būti lygus išlikimui? Juk Aukščiausiasis sako: „Aš nesvyravau dėl nieko, ką darau, kaip svyruoju paimti tikinčiojo sielą: jis nekenčia mirties, o Aš nekenčiu jo nuliūdinti, bet mirtis jam neišvengiama“. Jo žodžiai: „bet mirtis jam neišvengiama“ nurodo į ankstesnę valią ir lemtį, paminėtą Jo žodžiuose: „Mes nulėmėme tarp jūsų mirtį“ ir „Kuris sukūrė mirtį ir gyvenimą“. Nėra prieštaravimo tarp žodžių „Mes nulėmėme tarp jūsų mirtį“ ir „Aš nekenčiu jo nuliūdinti“. Tačiau tiesos paaiškinimas šiuo klausimu reikalauja išsiaiškinti valios, meilės ir neapykantos reikšmes bei jų esmę, nes pirminis supratimas apie jas siejamas su kūrinių valia, meile ir neapykanta. O juk kaip toli tai! Tarp Dievo savybių ir kūrinių savybių yra toks atstumas, koks… [šventas] nuo jo. Tai, kas nėra materija ir akcidencija, nepanašu į materiją ir akcidenciją, lygiai taip pat Jo savybės nepanašios į kūrinių savybes. Šios tiesos priklauso apreiškimo (mukašafa) mokslui ir yra už lemties paslapties, kurią minėti draudžiama. Apsiribokime tuo, ką nurodėme apie skirtumą tarp ryžto tuoktis ir susilaikymo nuo to: vienas jų užtikrina palikuonis, kurių egzistavimą Dievas palaikė nuo Adomo (ramybė jam) laikų karta po kartos, kol tai pasiekė jį. O susilaikantis nuo santuokos nutraukia egzistenciją, besitęsiančią nuo Adomo (ramybė jam) laikų, ties savimi, ir miršta be pėdsako, be palikuonių. Jei santuokos motyvas būtų tik aistros numalšinimas, Muadas maro metu nebūtų pasakęs: „Apvesdinkite mane, kad nesusitikčiau su Dievu būdamas viengungis“. Jei pasakysi: Muadas tuo metu nesitikėjo vaiko, tad kokia jo noro prasmė? Atsakysiu: vaikas atsiranda per lytinius santykius, skatinamus aistros, ir tai nepriklauso nuo pasirinkimo. Vergo pasirinkimas susijęs tik su aistros sukėlėjo (santuokos) parūpinimu, o tai tikėtina bet kurioje situacijoje. Kas sudarė santuoką, tas atliko savo pareigą ir padarė tai, kas nuo jo priklauso, o likusi dalis yra už jo pasirinkimo ribų. Todėl santuoka rekomenduojama (mustahabb) ir impotentui, nes aistros proveržiai yra slapti,

Puslapis 11

ir apie juos nežinoma. Netgi nevaisingajam (mamsooh), kuriam nesitikima vaikų, rekomendacija nenutrūksta, panašiai kaip plikagalviui rekomenduojama perbraukti skustuvu per galvą sekant kitais ir mėgdžiojant doruosius protėvius. Taip pat kaip Hadžo metu rekomenduojama bėgti (raml) ir atidengti petį (idtiba’), nors pirminis tikslas buvo parodyti ištvermę netikėliams.

Sekimas ir mėgdžiojimas tų, kurie parodė ištvermę, tapo suna tiems, kurie atėjo po jų. Ši rekomendacija yra silpnesnė, palyginus su rekomendacija tam, kuris pajėgus „arti“ (turėti vaikų). Tačiau ji gali sustiprėti dėl priešingos pusės – moters nepanaudojimo ir apleidimo tenkinant jos poreikius nekenčiamumo (karaha), nes tai nėra be pavojaus. Ši prasmė paaiškina, kodėl jie taip griežtai nepritarė santuokos atsisakymui net ir esant silpnai aistrai.

Antrasis aspektas: Siekimas Dievo Pasiuntinio (ramybė jam) meilės gausinant tai, kuo jis didžiuojasi.
Tai aiškiai nurodyta žiniose, todėl nėra prasmės plėstis. Kas siekia celibato (atsiskyrimo), tas yra tas, kuris apleidžia suną, kaip buvo paminėta pasakojime.

Trečiasis aspektas: Doro vaiko malda.
Į tai nurodo Pranašo (ramybė ir Dievo palaima jam) žodžiai: „Visi Adomo sūnaus darbai nutrūksta, išskyrus tris: <…> dorą vaiką, kuris meldžiasi už jį“. Tai apima visus tikinčiuosius, nes vaiko malda tėvams yra nuoširdesnė ir joje daugiau vilties būti išklausytai. Nemanai, kad tas, kuris meldžiasi už tėvus, nustoja melstis už tikinčiuosius, bet tėvams jis skiria ypatingą maldą. Be to, savo gerais darbais jis padidina tėvų gerus darbus, nes tėvai buvo jo egzistavimo, auklėjimo ir vedimo į tikėjimą priežastis. Kas parodo kelią į gėrį, yra lyg tas, kuris jį daro.

Ketvirtasis aspektas: Užtarimas.
Į tai nurodo žinios, perduotos apie vaiko, mirusio prieš brendimą, užtarimą. Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) pasakė: „Vienas iš jūsų, kuriam miršta trys vaikai (nesubrendę), jie jam bus uždanga nuo ugnies“. Buvo paklausta: „O du?“ Jis atsakė: „Ir du“.
Ir buvo perduota: „Vaikas trauks savo tėvus į Rojų, net jei jie nenorės, kaip vienas iš jūsų traukia savo drabužio kraštą“.

Buvo perduota apie Omarą (tebūnie Dievas juo patenkintas), kad jis daug tuokdavosi ir sakydavo: „Aš tuokiuosi tik dėl vaiko“.

Taip pat pasakojama hadise, kuriame peikiama nevaisinga moteris, kad Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) pasakė: „Kilimėlis namų kampe yra geriau nei moteris, kuri negimdo“. Taip pat jis pasakė: „Geriausios jūsų moterys yra mylinčios ir gimdančios“. Ir dar: „Juodaodė, kuri gimdo, yra geriau nei gražuolė, kuri negimdo“. Tai rodo, kad vaiko siekimas labiau pabrėžia santuokos vertingumą nei apsisaugojimo nuo aistros siekimas, nes gražuolė labiau tinka apsaugoti [nuo nuodėmės], nuleisti žvilgsnį ir nutraukti aistrą.

Trečiasis aspektas: Po jo mirties liks doras vaikas, kuris melsis už jį.
Kaip paminėta hadise, visi Adomo sūnaus darbai nutrūksta, išskyrus tris, ir paminėtas doras vaikas.

Hadise sakoma: „Maldos mirusiesiems pateikiamos ant šviesos padėklų“.
Jei pasakysi: vaikas ne visada būna doras, kartais jis būna nedoras (fajir).
Atsakau: dažniausiai tikinčiųjų vaikai būna dori, ypač jei tėvas pasiryžęs jį auklėti ir skatinti dorumui. Apskritai tikinčiojo malda už tėvus yra naudinga, nesvarbu, ar jis doras, ar nusidėjėlis. Tėvas bus apdovanotas už jo maldas ir gerus darbus, nes tai jo pelnas, bet nebus baudžiamas už jo nuodėmes, nes „jokia nešanti naštą neneš kitos naštos“. Todėl Aukščiausiasis pasakė: „Mes sujungsime su jais jų palikuonis ir nė kiek nesumažinsime jų darbų“, t. y. nesumažinsime atlygio už jų darbus, o jų vaikus padarysime jų gerų darbų padidėjimu.

Ketvirtasis aspektas: Kad vaikas mirtų anksčiau už jį ir taptų jam užtarėju.
Perduodama iš Pranašo (ramybė ir Dievo palaima jam), kad jis pasakė: „Kūdikis trauks savo tėvus į Rojų“.
Kai kuriuose hadisuose sakoma: „Jis griebs už jo drabužio, kaip aš dabar griebiu už tavo drabužio“.
Taip pat Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) pasakė: „Kūdikiui bus pasakyta: ‘Įeik į Rojų’, bet jis sustos prie Rojaus vartų ir liks ten paniuręs (supykęs)“, t. y. kupinas pykčio, ir sakys: „Neįeisiu į Rojų, nebent mano tėvai bus su manimi“. Tada bus pasakyta: „Įveskite jo tėvus kartu su juo į Rojų“.
Kitame hadise sakoma: „Vaikai susirinks stovėjimo vietoje (Teismo dieną), kai kūriniai bus teisiami. Angelams bus pasakyta: ‘Eikite su jais į Rojų’. Jie sustos prie Rojaus vartų, ir jiems bus pasakyta: ‘Sveiki atvykę, musulmonų palikuonys, įeikite, jums nereikia atsiskaityti’. Jie klaus: ‘O kur mūsų tėvai ir motinos?’ Sargybiniai atsakys: ‘Jūsų tėvai ir motinos nėra tokie kaip jūs; jie turėjo nuodėmių ir klaidų, todėl jie turi už jas atsiskaityti’.“

Pasakojama: „Tada jie visi kartu pradės rėkti ir triukšmauti prie Rojaus vartų. Aukščiausiasis Dievas, nors Jis geriau žino apie juos, paklaus: ‘Kas čia per triukšmas?’ Jie atsakys: ‘Mūsų Viešpatie, tai musulmonų vaikai, jie sako: Neįeisime į Rojų be savo tėvų’. Tada Aukščiausiasis Dievas pasakys: ‘Eikite į minią, paimkite jų tėvus už rankų ir įveskite juos į Rojų’.“
Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) taip pat pasakė: „Kam miršta du vaikai, tas bus apsaugotas siena nuo Ugnies“. Ir dar: „Kam miršta trys vaikai, nepasiekę pilnametystės, tą Dievas įves į Rojų dėl Savo malonės ir gailestingumo jiems“. Buvo paklausta: „O Dievo Pasiuntiny, o du?“ Jis atsakė: „Ir du“.

Pasakojama, kad vienam teisuoliui buvo siūloma vesti, bet jis ilgą laiką atsisakydavo. Vieną dieną jis pabudo iš miego ir pasakė: „Apvesdinkite mane, apvesdinkite mane“. Jį apvesdino. Kai jo paklausė, kodėl, jis atsakė: „Galbūt Dievas suteiks man vaiką ir jį pasiims, ir tai bus man pirma (paruošta gėrybė) aname pasaulyje“. Tada jis pasakė: „Sapne mačiau, tarsi Teismo diena jau atėjo, ir aš buvau minioje stovėjimo vietoje. Mane kankino toks troškulys, kad atrodė, jog jis nukirs man sprandą. Taip pat ir kiti žmonės kentėjo nuo didelio troškulio ir sielvarto. Ir štai vaikai eina per minią, ant jų šviesos skraistes, o rankose sidabriniai ąsočiai ir auksinės taurės. Jie girdo vieną po kito, eidami per minią ir aplenkdami daugelį žmonių. Aš ištiesiau ranką į vieną iš jų ir pasakiau: ‘Pagirdyk mane, troškulys mane išvargino’. Jis atsakė: ‘Tarp mūsų nėra tavo vaiko, mes girdome tik savo tėvus’.“

Aš paklausiau: „Kas jūs esate?“ Jie atsakė: „Mes esame mirę musulmonų vaikai“.

Viena iš reikšmių, paminėtų Aukščiausiojo žodžiuose: „Tad eikite į savo dirvą kaip norite ir paruoškite sau (atsargas)“, yra vaikų paruošimas anam pasauliui (jų ankstyva mirtis). Taigi šiais keturiais aspektais paaiškėjo, kad santuokos vertingumas dėl vaikų yra didelis artumas [prie Dievo].

Antroji nauda: Apsisaugojimas nuo šėtono, aistros numalšinimas, jos pavojų atstūmimas, žvilgsnio nuleidimas ir lyties organų saugojimas.
Į tai nurodo Pranašo (ramybė ir Dievo palaima jam) žodžiai: „Kas vedė, tas apsaugojo pusę savo religijos, tad tegul bijo Dievo dėl likusios pusės“. Taip pat žodžiai: „Tuokitės (ba’ah), o kas negali, tegu pasninkauja, nes pasninkas jam yra apsauga“. Mes jau paminėjome dalį to, kas perduota iš hadisų ir pasakojimų. Ir tai, daugumos nuomone, yra stipriausia santuokos priežastis šiais laikais, nors pirmoji (vaikai) yra svarbesnė. Tačiau aistra yra paskirta skatinti vaiko atsiradimą, todėl santuoka yra pakankama ją užimti, atstumti jos sukilimą ir nukreipti jos blogio žalą. Tas, kuris atsako savo šeimininkui norėdamas… [gauti atlygį ar išvengti bausmės, nėra tas pats kaip tas, kuris paklūsta iš meilės].

Taip pat nėra tas pats, kas valgo, kad išsaugotų gyvybę garbinimui, ir tas, kuris valgo tik dėl malonumo. Malonumas ir vaikas yra nulemti, ir tarp jų yra ryšys. Negalima sakyti, kad tikslas yra malonumas, o vaikas yra pasekmė, kaip, pavyzdžiui, gamtinių reikalų atlikimas yra valgymo pasekmė. [Malonumas] nėra tikslas savaime, bet vaikas yra prigimtinis ir išminties tikslas, o aistra yra tai skatinanti jėga. Prisiekiu savo gyvenimu, aistroje yra ir kita išmintis, be skatinimo, netgi priesaika, ir tai yra malonumas ją patenkinant, kuriam neprilygtų joks kitas malonumas, jei jis tęstųsi amžinai. Tai yra priminimas apie pažadėtus malonumus Rojuje, nes skatinimas siekti malonumo, kurio niekas nėra ragavęs, nebūtų veiksmingas. Jei impotentą skatintum lytinių santykių malonumu arba vaiką – karalystės ir valdžios malonumu, toks skatinimas neturėtų naudos. Viena iš pasaulio malonumų naudų yra troškimas, kad jie tęstųsi Rojuje, ir tai tampa paskata garbinti Dievą.

Pažvelk į Išmintį, tada į Gailestingumą, tada į Dieviškąjį sutvarkymą – kaip po viena aistra buvo paslėpti du gyvenimai: išorinis gyvenimas ir vidinis gyvenimas. Išorinis gyvenimas yra žmogaus gyvenimas per jo palikuonių išlikimą, nes tai yra tam tikra egzistencijos tąsa. O vidinis gyvenimas yra anapusinis gyvenimas. Šis netobulas malonumas dėl savo greito išnykimo sužadina troškimą tobulo malonumo per jo amžinumą, ir tai skatina imtis garbinimo, kuris veda į jį. Taip vergas dėl stipraus troškimo lengviau išlaiko pastovumą tame, kas jį nuves į Rojaus palaimą. Nėra nė dulkelės Dangaus karalystėje, nei danguje, nei žemėje, po kuria neslypėtų išminties subtilybės ir stebuklai, kurie glumina protus. Tačiau tai atsiskleidžia tyroms širdims pagal jų savybes ir pagal tai, kiek jos nusigręžia nuo pasaulio blizgučių, jo apgaulės ir pavojų. Taigi santuoka, siekiant atstumti aistros pavojų, yra svarbi religijoje kiekvienam, kuris nėra impotentas ar nepajėgus, o tai yra dauguma žmonių. Nes aistra, jei ji užvaldo ir jos nesulaiko dievobaimingumo jėga, veda į ištvirkimo (fawahiš) darymą. Į tai nurodė Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) perduodamas Aukščiausiojo Dievo žodžius: „Jei to nepadarysite, žemėje kils sumaištis ir didelis sugedimas“.

Net jei žmogus yra sutramdytas dievobaimingumo apynasriu, geriausiu atveju jis sulaiko savo kūno narius nuo atsiliepimo į aistrą: nuleidžia žvilgsnį ir saugo lyties organus. Tačiau širdies apsaugojimas nuo klastos (vasvasa) ir minčių nepriklauso nuo jo pasirinkimo. Siela nuolat jį traukia ir kalba apie lytinius santykius, ir šėtonas, kuris jam tai kužda, nenutyla daugumoje situacijų, net ir maldos metu. O Dievas mato jo širdį. Širdis Dievo atžvilgiu yra kaip liežuvis žmonių atžvilgiu. Svarbiausias dalykas siekiančiajam (murid) eiti anapusinio gyvenimo keliu yra jo širdis. Nuolatinis pasninkavimas nenutraukia sielos kalbėjimo (minčių), nebent kartu su silpnumu, kuris trukdo garbinimui. Nėra kito vaisto, kuris nuramintų sielą nuo šios aistros, pašalintų jos troškimą ir užimtų širdį [kitais dalykais], išskyrus santuoką.

Tai yra bendra nelaimė, nuo kurios mažai kas išsigelbsti.

Puslapis 15

Qatada aiškindamas Aukščiausiojo žodžius: „Ir neužkrauk mums to, ko mes nepajėgiame pakelti“, sakė, kad tai yra aistra (ghulma).

Ikrimah ir Mudžahidas aiškindami Aukščiausiojo žodžius: „Ir žmogus sukurtas silpnas“, sakė, kad jis negali susilaikyti nuo moterų. Fayyad ibn Najih pasakė: „Kai pakyla vyro organas, dingsta du trečdaliai jo proto“. Kiti sako: „Dingsta trečdalis jo religijos“.

Retuose Ibn Abbaso (tebūnie Dievas juo patenkintas) tafsyruose apie žodžius: „Ir nuo blogio tamsos, kai ji užeina“, sakoma, kad tai yra vyro organo pakilimas. Tai didelė bėda: kai ji sukyla, jai neatsispiria nei protas, nei religija. Nors ji yra tinkama būti paskata abiem gyvenimams, kaip minėta anksčiau, ji yra stipriausias šėtono ginklas prieš Adomo sūnus. Į tai nurodė Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) sakydamas: „Nemačiau jokių proto ir religijos trūkumą turinčių būtybių, kurios labiau nugalėtų protingus vyrus, nei jūs (moterys)“. Taip yra dėl aistrų sukilimo. Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) savo maldoje sakydavo: „O Dieve, aš ieškau Tavo prieglobsčio nuo savo klausos, regėjimo, širdies ir savo sėklos blogio“. Ir sakydavo: „Ir prašau Tavęs apvalyti mano širdį ir apsaugoti mano lyties organus“. Jei pats Dievo Pasiuntinys (ramybė ir Dievo palaima jam) prašė apsaugos nuo to, kaip gi kitiems galima į tai žiūrėti lengvabūdiškai?

Vienas teisuolis dažnai tuokdavosi, taip, kad beveik nebūdavo be dviejų ar trijų žmonų. Kai kurie sufijai jam priekaištavo. Jis paklausė: „Ar kas nors iš jūsų žino, kad sėdint priešais Aukščiausiąjį Dievą ar stovint prieš Jį garbinimo metu, jam į širdį būtų atėjusi aistros mintis?“ Jie atsakė: „Mums taip dažnai nutinka“. Jis tarė: „Jei aš per visą savo gyvenimą būčiau patenkintas tokia būsena bent vieną kartą, nebūčiau vedęs. Bet man į širdį neatėjo jokia mintis, kuri mane atitrauktų nuo mano būsenos, kurios aš nebūčiau įgyvendinęs, kad nusiraminčiau ir grįžčiau prie savo darbo. Jau keturiasdešimt metų man į širdį neatėjo mintis apie nuodėmę“.

Kai kurie žmonės priekaištavo dėl sufijų būdo. Vienas religingas žmogus paklausė: „Ką tu jiems priekaištauji?“ Tas atsakė: „Jie daug valgo“.
Jis tarė: „Ir tu, jei būtum alkanas kaip jie, valgytum kaip jie“. Tas atsakė: „Tiesa“.

Puslapis 16

Jis tarė: „Ir tu, jei saugotum savo akis ir lyties organus kaip jie, tuoktumeisi kaip jie“.

Džunaidas sakydavo: „Man reikia maisto (stiprybės), o žmona iš tikrųjų yra maistas (stiprybė) ir priežastis širdies tyrumui“. Todėl Dievo Pasiuntinys (ramybė ir Dievo palaima jam) įsakė kiekvienam, kurio žvilgsnis krito į moterį ir siela jos užsigeidė, santykiauti su savo žmona, nes tai pašalina sielos klastą.

Džabiras (tebūnie Dievas juo patenkintas) perdavė, kad Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) pamatė moterį, tada nuėjo pas savo žmoną Zainab, patenkino savo poreikį su ja ir išėjo.

Jis (ramybė ir Dievo palaima jam) pasakė: „Moteris, kai ateina, ateina šėtono pavidalu, o kai nueina, nueina šėtono pavidalu. Jei ką nors iš jūsų sužavėjo moteris, tegu eina pas savo žmoną, nes ji turi tą patį, ką ir ana“.

Ir pasakė (ramybė jam): „Neikite pas moteris, kurių vyrai išvykę, nes šėtonas teka jumyse kaip kraujas“. Mes paklausėme: „Ir tavyse?“ Jis atsakė: „Ir manyje, bet Dievas man padėjo prieš jį, ir jis tapo musulmonu (arba aš tapau saugus nuo jo)“. Sufjanas ibn Ujaina sakė: „Fa-aslamu“ reiškia „aš tapau saugus nuo jo“, nes šėtonas netampa musulmonu.

Taip pat pasakojama apie Ibn Omarą (tebūnie Dievas juo patenkintas), kuris buvo vienas iš asketiškiausių ir mokyčiausių kompanionų, kad jis nutraukdavo pasninką lytiniais santykiais prieš valgymą. Ir galbūt jis santykiaudavo su trimis savo vergėmis Ramadano mėnesį prieš paskutinę vakaro maldą (Iša). Ibn Abbasas sakė: „Geriausias šios bendruomenės narys yra tas, kuris turi daugiausiai žmonų“. Kadangi aistra dažniausiai dominuoja arabų temperamente, teisuoliai iš jų dažniau tuokdavosi. Dėl širdies ramybės buvo leista vesti vergę, kai bijoma nuodėmės (ištvirkimo), nors tai reiškia vaiko pavergimą, kas yra tam tikra pražūtis, ir tai draudžiama kiekvienam, galinčiam vesti laisvą moterį. Tačiau vaiko pavergimas yra lengvesnis dalykas nei religijos pražudymas. Tai tik gyvenimo apkartinimas vaikui kuriam laikui, o ištvirkimo darymas reiškia anapusinio gyvenimo praradimą, prieš kurį ilgi gyvenimai yra menkniekis, palyginus su viena iš jo dienų.

Pasakojama, kad vieną dieną žmonės išsiskirstė iš Ibn Abbaso susirinkimo, bet liko vienas jaunuolis. Ibn Abbasas jo paklausė: „Ar turi kokį reikalą?“ Jis atsakė: „Taip, norėjau paklausti, bet gėdijausi žmonių, o dabar jaučiu pagarbą tau ir baimę“. Ibn Abbasas tarė: „Žinojimas yra tėvo vietoje. Tai, ką būtum pasakęs tėvui, pasakyk man“. Jaunuolis tarė: „Aš jaunas vyras, neturiu žmonos, ir bijau dėl savęs (ištvirkimo), todėl kartais tenkinuosi ranka. Ar tame yra nuodėmė?“ Ibn Abbasas nusisuko ir pasakė: „Vargas tau! Santuoka su verge geriau už tai, o tai geriau už svetimavimą (zina)“. Tai įspėjimas, kad aistringas viengungis blaškosi tarp trijų blogybių: mažiausia iš jų – santuoka su verge (kas reiškia vaiko pavergimą), blogiau – tenkinimasis ranka, o bjauriausia – svetimavimas. Ibn Abbasas nepaskelbė nė vieno iš jų visiškai leistinu, nes abu yra vengtini dalykai, prie kurių griebiamasi baiminantis patekti į dar blogesnį dalyką, kaip griebiamasi dvėselienos baiminantis mirties iš bado. Mažesnio blogio pasirinkimas nereiškia absoliutaus leidimo ar absoliutaus gėrio. Gangrenuojančios rankos nupjovimas nėra gėris, nors tai leidžiama, kai gresia mirtis.

Taigi santuokoje yra dorybė šiuo aspektu, tačiau tai neapima visų, o tik daugumą. Gali būti asmuo, kurio aistra nusilpo dėl senatvės, ligos ar kito dalyko, tad šis motyvas jam išnyksta, ir lieka tai, kas minėta anksčiau apie vaikus.

Tai galioja visiems, išskyrus nevaisingąjį, kas yra reta. Kai kurių prigimtyje aistra dominuoja taip stipriai, kad viena moteris jų neapsaugo. Tokiam žmogui rekomenduojama vesti daugiau nei vieną, iki keturių. Jei Dievas suteikia jam meilę ir gailestingumą, ir jo širdis nurimsta su jomis [gerai], o jei ne – jam rekomenduojama keisti (santuoką). Ali (tebūnie Dievas juo patenkintas) vedė praėjus septynioms naktims po Fatimos (ramybė jai) mirties. Sakoma, kad Hasanas ibn Ali dažnai tuokdavosi, kol vedė daugiau nei du šimtus moterų. Kartais jis sudarydavo sutartį su keturiomis vienu metu, ir kartais išskirdavo keturias vienu metu ir pakeisdavo jas kitomis. Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) yra pasakęs Hasanui: „Tu panašus į mane savo išvaizda ir būdu“, o apie Ali pasakė: „Tu esi iš manęs, o aš iš tavęs“. Sakoma, kad dažnos vedybos buvo vienas iš jo (Hasano) bruožų, panašių į Dievo Pasiuntinio (ramybė jam) būdą. Mugira ibn Šu’ba vedė aštuoniasdešimt moterų. Tarp kompanionų buvo tokių, kurie turėjo tris ar keturias. Tačiau neįmanoma nustatyti tikslaus skaičiaus, nes tai priklauso nuo temperamento skirtumų stiprumo ir silpnumo atžvilgiu.

Puslapis 18

Trečioji nauda: Sielos atgaiva ir jos pralinksmėjimas bendraujant, žiūrint ir žaidžiant.
Tai poilsis širdžiai ir jos sustiprinimas garbinimui. Siela linkusi nuobodžiauti ir vengti tiesos, nes tai prieštarauja jos prigimčiai. Jei ji būtų verčiama nuolat daryti tai, kas jai prieštarauja, ji pasipriešintų ir taptų vangia. Bet jei ji kartais atgaivinama malonumais, ji sustiprėja ir tampa aktyvi. Bendravimas su moterimis suteikia poilsį, kuris pašalina sielvartą ir atgaivina širdį. Dievobaimingųjų sielos turėtų turėti poilsio akimirkų leistinuose dalykuose. Todėl Aukščiausiasis Dievas pasakė: „…kad jis rastų ramybę pas ją“.

Ali (tebūnie Dievas juo patenkintas) pasakė: „Atgaivinkite širdis valandėlę, nes jei jos verčiamos per prievartą, jos apanka“.
Kitame pasakojime: „Išmintingasis turėtų turėti tris valandas: valandą, kai kalbasi su savo Viešpačiu, valandą, kai atsiskaito su savimi, ir valandą, kai lieka vienas su savo maistu ir gėrimu, nes ši valanda padeda anoms valandoms“.
Kitoje versijoje: „Išmintingasis keliauja tik dėl trijų dalykų: pasirūpinti anapusiniam gyvenimui, pasirūpinti pragyvenimu arba patirti malonumą ne draudžiamu būdu“.

Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) pasakė: „Kiekvienas darbininkas turi užsidegimą (širra), ir kiekvienas užsidegimas turi atoslūgį (fatra). Kas savo atoslūgio metu laikosi mano sunos, tas eina teisingu keliu“. Užsidegimas reiškia rimtumą ir pastangas su aštrumu ir jėga, ir tai būna valios pradžioje. Atoslūgis – tai sustojimas pailsėti.

Abu Darda sakydavo: „Aš atgaivinu savo sielą trupučiu pramogos, kad tuo sustiprėčiau tiesai vėliau“.

Viename iš hadisų apie Dievo Pasiuntinį (ramybė ir Dievo palaima jam) sakoma: „Pasiskundžiau Gabrieliui (ramybė jam) dėl savo silpnumo lytiniams santykiams, ir jis nurodė man harisą (patiekalą)“. Tai… [tekstas neaiškus, bet kalbama apie aistrą], nes tai sužadina aistrą. Kas neturi aistros, tas neturi didžiosios dalies šio bendravimo džiaugsmo.

Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) pasakė: „Iš jūsų pasaulio man tapo mylimi trys dalykai: kvepalai, moterys, o mano akių džiaugsmas – maldoje“. Tai taip pat nauda, kurios neneigia tas, kuris patyrė sielos varginimą mąstymu, zikru (Dievo atminimu) ir įvairiais darbais. Tai yra už dviejų pirmųjų naudų ribų. Ši nauda suteikia santuokai vertę, priklausomai nuo šio ketinimo, bet mažai kas tuokiasi būtent dėl to.

Puslapis 19

O tikslas turėti vaikų ar numalšinti aistrą ir pan. yra dažnas. Gali būti asmuo, kuris randa paguodą žiūrėdamas į tekantį vandenį, žalumą ir pan., ir jam nereikia sielos atgaivos kalbantis su moterimis ar žaidžiant su jomis.

Tai skiriasi priklausomai nuo būsenų ir asmenų, tad atkreipkite į tai dėmesį.

Ketvirtoji nauda: Širdies atlaisvinimas nuo namų ūkio tvarkymo.
Tai apima rūpinimąsi maisto gaminimu, šlavimu, klojimu, indų plovimu ir gyvenimo sąlygų paruošimu. Jei žmogus neturėtų aistros lytiniams santykiams, jam vis tiek būtų sunku gyventi vienam namuose, nes jei jis pats turėtų rūpintis namų valdymu, praleistų daug laiko ir neturėtų laiko darbui bei mokslui. Dora moteris, kuri tvarko namus, padeda vyrui religijoje tuo, kad atlaisvina jo širdį [nuo buitinių rūpesčių]. Šie dalykai blaško ir trikdo širdį bei apkartina gyvenimą.

Todėl Abu Suleimanas al-Darani (tebūnie jam Dievo gailestingumas) pasakė: „Dora žmona nėra iš šio pasaulio, nes ji atlaisvina tave anapusiniam gyvenimui“.

Ji atlaisvina jį tiek tvarkydama namus, tiek tenkindama aistrą.

Muhammadas ibn Ka’b al-Qurazi aiškindamas Aukščiausiojo žodžius: „Mūsų Viešpatie, suteik mums šiame pasaulyje gėrio“, pasakė: „Tai dora moteris“.

Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) pasakė: „Tegul kiekvienas iš jūsų įsigyja dėkingą širdį, minintį liežuvį ir tikinčią žmoną, kuri padeda jam dėl anapusinio gyvenimo“. Pažiūrėk, kaip jis sujungė ją su zikru ir dėkingumu.

Kai kuriuose tafsyruose apie Aukščiausiojo žodžius: „Mes suteiksime jam gerą gyvenimą“, sakoma: „Tai dora žmona“.

Omaras ibn al-Chattabas (tebūnie Dievas juo patenkintas) sakydavo: „Vergui po tikėjimo Dievu nebuvo duota nieko geriau už dorą moterį. Kai kurios iš jų yra grobis, kuriuo nereikia dalintis, o kai kurios – nelaimė (ghull), kurios negalima išpirkti“.

Žodžiai „nereikia dalintis“ reiškia, kad už ją nereikia atlyginti duodant ką nors kitą.

Puslapis 20

Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) pasakė: „Aš buvau pranašesnis už Adomą dviem savybėmis: jo žmona padėjo jam daryti nuodėmę, o mano žmonos padeda man paklusti; jo šėtonas buvo netikėlis, o mano šėtonas yra musulmonas, kuris liepia tik gera“. Jis priskyrė jos pagalbą paklusnumui prie privalumų.

Tai taip pat viena iš naudų, kurių siekia teisuoliai, tačiau ji būdinga tik tam tikriems asmenims, kurie neturi globėjo ar tvarkytojo. Ji neskatina vesti dviejų moterų, nes jų sujungimas gali apkartinti gyvenimą ir sutrikdyti namų reikalus. Į šią naudą įeina ir ketinimas pagausinti jėgas per jos giminę bei jėga, gaunama susijungus giminėms. To reikia norint atstumti blogį ir siekti saugumo. Todėl sakoma: „Pažemintas tas, kas neturi padėjėjo“. Kas randa tą, kuris atstumia nuo jo blogį, to padėtis saugi, ir jis gali atsidėti širdimi garbinimui, nes pažeminimas trikdo širdį, o garbė per gausumą atstumia pažeminimą.

Penktoji nauda: Saviugda (mujahada) ir sielos treniravimas per globą, vadovavimą ir pareigų šeimai vykdymą.
Tai apima kantrybę su jų būdu, jų daromos žalos pakentimą, pastangas jas pataisyti ir nukreipti į religijos kelią, pastangas uždirbti leistiną (halal) pragyvenimą dėl jų ir rūpinimąsi vaikų auklėjimu. Visi šie darbai turi didžiulę vertę, nes tai yra globa ir vadovavimas, o šeima ir vaikai yra pavaldiniai. Globos vertė didžiulė. Jos vengia tik tas, kuris vengia bijodamas nesugebėti atlikti jos pareigų. Kitaip juk Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) pasakė: „Viena teisingo valdovo diena yra geriau nei septyniasdešimties metų garbinimas“. Tada pasakė: „Argi ne kiekvienas iš jūsų yra ganytojas ir kiekvienas atsakingas už savo kaimenę?“

Tas, kuris užsiima savęs ir kitų taisymu, nėra lygus tam, kuris užsiima tik savęs taisymu. Ir tas, kuris kenčia skriaudas, nėra lygus tam, kuris lepina save ir ilsisi. Rūpesčiai dėl šeimos ir vaikų prilygsta džihadui Dievo kelyje. Todėl Bišras pasakė: „Ahmadas ibn Hanbalis pralenkė mane trimis dalykais: vienas iš jų, kad jis siekia leistino (uždarbio) sau ir kitiems“.

Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) pasakė: „Ką vyras išleidžia savo šeimai, tai yra išmalda (sadaqa). Vyras bus apdovanotas net už kąsnį, kurį pakelia prie savo žmonos burnos“.

Pasakojama, kad vienas iš teisuolių sakė: „Aš noriu nusiraminti nuo garbinimo“. Jam tarė: „Kaip?“ Jis atsakė: „Uždirbdamas leistiną (duoną) ir išleisdamas šeimai“.

Puslapis 21

Ibn Mubarakas, būdamas su broliais žygyje, paklausė: „Ar žinote darbą, geresnį už tą, kuriame esame (džihadas)?“ Jie atsakė: „Nežinome“.
Jis tarė: „Aš žinau“. Jie paklausė: „Koks jis?“ Jis atsakė: „Doras vyras, turintis šeimą, atsikelia naktį, pamato savo miegančius vaikus nusiklojusius, užkloja juos ir apdengia savo drabužiu. Jo darbas geresnis už tą, kuriame esame mes“.

Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) pasakė: „Kas turi tris dukteris, maitina jas, yra joms geras, kol Dievas padaro jas nepriklausomas nuo jo, Dievas jam būtinai paskirs Rojų, nebent jis padarytų darbą, kuris neatleidžiamas“. Ibn Abbasas, kai pasakodavo šį hadisą, sakydavo: „Prisiekiu Dievu, tai vienas iš nuostabiausių ir brangiausių hadisų“.

Pasakojama, kad vienas pamaldus vyras gerai rūpinosi savo žmona, kol ji mirė. Jam pasiūlė vesti, bet jis atsisakė ir pasakė: „Vienatvė geriau mano širdžiai ir labiau sutelkia mano mintis“. Tada jis pasakė: „Praėjus savaitei po jos mirties, mačiau sapne, tarsi dangaus vartai atsidarė ir vyrai leidžiasi bei eina oru, sekdami vienas kitą. Kaskart, kai vienas nusileisdavo, pažiūrėdavo į mane ir sakydavo esančiam už jo: ‘Ar tai tas nelaimėlis?’ Kitas atsakydavo: ‘Taip’. Trečias sakydavo tą patį, ir ketvirtas. Aš bijojau jų paklausti iš baimės. Kol pro mane praėjo paskutinis, ir tai buvo berniukas. Aš paklausiau jo: ‘O tu, kas tas nelaimėlis, apie kurį kalbate?’ Jis atsakė: ‘Tu’.“

Puslapis 22

„Aš paklausiau: ‘Kodėl?’ Jis atsakė: ‘Mes pakėlėme tavo darbus su tų, kurie kovoja Dievo kelyje (mujahidin), darbais, bet po savaitės mums buvo įsakyta padėti tavo darbus su tų, kurie pasiliko (atsiliko), darbais. Mes nežinome, ką tu padarei.’“

Jis pasakė: „Tada aš tariau: ‘Apvesdinkite mane, apvesdinkite mane’“. Ir jis nebuvo be žmonos iki mirties.

Pasakojimuose apie pranašus (ramybė jiems) minima, kad grupė žmonių užėjo pas Joną (Junusą) (ramybė jam), ir jis juos pavaišino. Jis įeidavo ir išeidavo į savo namus, o jo žmona jį skaudindavo ir užsipuldavo žodžiais, bet jis tylėjo. Jie tuo stebėjosi. Jis tarė: „Nesistebėkite. Aš prašiau Aukščiausiojo Dievo ir sakiau: ‘Kuo bausi mane aname pasaulyje, paankstink man tai šiame pasaulyje’. Jis atsakė: ‘Tavo bausmė yra to ir to duktė, vesk ją’. Aš vedžiau ją ir kenčiu tai, ką matote“.

Kantrybėje tai ištveriant yra sielos treniravimas, pykčio malšinimas ir būdo gerinimas. Tas, kuris yra vienas arba bendrauja su tuo, kurio būdas geras,

…iš jo neprasiveržia vidinės sielos blogybės ir neatsiskleidžia jo vidiniai trūkumai. Todėl einančiam anapusinio gyvenimo keliu privalu išbandyti save susiduriant su tokiais dirgikliais ir pratinantis prie kantrybės, kad jo būdas taptų nuosaikus, siela būtų ištreniruota ir vidus apsivalytų nuo peiktinų savybių. Kantrybė su šeima, be to, kad tai yra treniruotė ir saviugda, yra rūpinimasis jais ir garbinimas pats savaime. Tai taip pat viena iš naudų, tačiau ja pasinaudoja tik vienas iš dviejų vyrų:

Arba vyras, kuris siekia saviugdos (mujahada), treniruotės ir būdo tobulinimo, būdamas kelio pradžioje. Nėra toli gražu manyti, kad jis mato tai kaip saviugdos kelią, kuriuo siela treniruojama.

Arba vyras iš maldininkų (abidin), kuris neturi vidinio ėjimo (dvasinio kelio) ir minties bei širdies judesio, o jo darbai yra tik kūno narių darbai – malda, hadžas ar kiti. Jo darbas dėl šeimos ir vaikų, uždirbant jiems leistiną pragyvenimą ir rūpinantis jų auklėjimu, jam yra geriau nei garbinimas, apsiribojantis jo kūnu, kurio gėris nepersiduoda kitiems.

Tačiau vyrui, kurio būdas jau ištobulintas – ar iš prigimties, ar per ankstesnę saviugdą – ir kuris turi vidinį ėjimą bei širdies minties judesį moksluose ir apreiškimuose (mukašafat), nereikėtų tuoktis šiuo tikslu, nes treniruotė…

Puslapis 23

…reikalinga tam, kurį reikia treniruoti. Kalbant apie garbinimą dirbant dėl jų [šeimos], mokslas yra geriau už tai, nes tai taip pat yra darbas, o jo nauda didesnė, bendresnė ir plačiau apimanti visus žmones nei uždarbio šeimai nauda.

Šios yra santuokos naudos religijoje, dėl kurių ji laikoma vertinga.

Santuokos pavojai (afat)

Yra trys pavojai:

Pirmasis pavojus: Ir jis stipriausias – nepajėgumas uždirbti leistiną (halal) pragyvenimą. Nes tai sunku visiems, o santuoka padidina poreikius. Todėl vyras gali imtis uždarbio iš neteisėtų šaltinių, ir tai bus jo ir jo šeimos pražūtis. Viengungis yra saugesnis nuo to. Žmogus, vedęs, dažniausiai parduoda savo anapusinį gyvenimą už šį pasaulį.

Hadise sakoma: „Vergas bus sustabdytas prie Svarstyklių, turėdamas gerų darbų kaip kalnai. Jo bus klausiama apie rūpinimąsi šeima, jų išlaikymą, apie jo turtą – iš kur uždirbo ir kur išleido. Kol šie reikalavimai sunaudos visus jo darbus ir neliks nė vieno gero darbo. Tada angelai sušuks: ‘Tai tas, kurio šeima suvalgė jo gerus darbus šiame pasaulyje, ir šiandien jis įkaitas dėl savo darbų’.“

Sakoma, kad tas, kuris stengiasi dėl šeimos, bet neuždirba iš leistino šaltinio, yra tas, apie kurį Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) pasakė: „Kas bėga nuo savo šeimos, yra kaip pabėgęs vergas“.

Vienas iš protėvių sakė: „Jei Dievas linki tarnui blogio, užsiundo jam šiame pasaulyje iltis, kurios jį drasko“, turėdamas omenyje šeimą.

Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) pasakė: „Niekas nesusitiks su Dievu su didesne nuodėme nei jo šeimos neišmanymas (jahala)“.

Tai bendras pavojus, nuo kurio mažai kas išsigelbsti, išskyrus tą, kuris turi paveldėtą turtą arba uždirbtą iš leistino šaltinio, kurio pakanka jam ir jo šeimai, ir turi tiek pasitenkinimo (qana’a), kiek sulaiko jį nuo pertekliaus siekimo. Toks žmogus išvengia šio pavojaus. Arba tą, kuris turi amatą ir geba užsidirbti iš leistinų dalykų, pavyzdžiui, rinkdamas malkas, medžiodamas, arba dirba amatą, nesusijusį su valdovais, ir gali prekiauti su gerais žmonėmis. Ir kurio išorinė būsena rodo dievobaimingumą, bet jo vidus nėra tvirtas tiesoje (haqiqah).

Į tai nurodė Ibrahimas ibn Adhamas (tebūnie jam Dievo gailestingumas), kai jo paklausė apie…

Puslapis 24

…santuoką. Jis pasakė: „Mūsų laikais tai geriau tam, kurį užvaldo stipri aistra, kaip asilą, pamačiusį asilę – jo nesustabdo mušimas ir jis nevaldo savęs. Tokiam geriau nevesti“ (čia greičiausiai klaida tekste, turėtų būti „vesti“ arba kontekstas rodo, kad Ibrahimas ibn Adhamas laikė santuoką pavojinga, todėl sakė, kad geriau jos vengti, nebent aistra nevaldoma).

Antrasis pavojus: Nepajėgumas įvykdyti jų (žmonų) teisių, neturėjimas kantrybės su jų būdu ir jų skriaudų nepakėlimas. Tai mažesnis pavojus nei pirmasis savo paplitimu, nes tai lengviau nei uždirbti leistiną pragyvenimą. Tačiau tai taip pat pavojinga, nes jis yra ganytojas ir atsakingas už savo kaimenę.

Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) pasakė: „Pakanka žmogui nuodėmės, jei jis pražudo tuos, kuriuos išlaiko“.

Pasakojama, kad bėgantis nuo savo šeimos yra kaip pabėgęs vergas – jo malda ir pasninkas nepriimami, kol jis negrįžta pas juos. Kas trumpina jų teisių vykdymą, net jei yra šalia, yra kaip pabėgėlis. Juk Aukščiausiasis pasakė: „Saugokite save ir savo šeimas nuo Ugnies“. Mums įsakyta saugoti jas nuo Ugnies taip pat, kaip saugome save. Žmogus gali būti nepajėgus įvykdyti savo paties teisių, o kai veda, pareigos padvigubėja, ir prie jo sielos prisideda kita siela. O siela linkusi į blogį; jei pareigų daugėja, dažniausiai padaugėja ir nuodėmių. Todėl jis atsisakė santuokos. Taip pat teisinosi Ibrahimas ibn Adhamas (tebūnie jam Dievo gailestingumas) ir sakė: „Aš neapgausiu moters savimi, ir man jų nereikia“, t. y. vykdyti jų teises, saugoti jas ir suteikti joms malonumą, kai aš esu nepajėgus to padaryti. Taip pat teisinosi Bišras ir sakė: „Mane nuo santuokos sulaiko Aukščiausiojo žodžiai: ‘Ir jos turi teises, lygias jų pareigoms’“. Ir jis sakydavo: „Jei turėčiau vištą, bijočiau būti jos kaimynystėje“.

Sufjanas ibn Ujaina (tebūnie jam Dievo gailestingumas) buvo pastebėtas prie valdovo durų. Jam pasakė: „Kas tai?“ Jis atsakė: „Ar matei ką nors, turintį šeimą, kuriam pasisekė?“ Sufjanas sakydavo: „Kokia puiki vienatvė ir raktas, ir būstas, kurį perpučia vėjai, kuriame nėra triukšmo ir rėkimo“.

Tai taip pat bendras pavojus, nors ir ne toks paplitęs kaip pirmasis. Nuo jo išsigelbsti tik išmintingas, protingas, gero būdo žmogus, išmanantis moterų įpročius, kantrus jų kalboms, susilaikantis nuo jų įgeidžių tenkinimo, uoliai vykdantis jų teises, nekreipiantis dėmesio į jų klaidas ir savo protu valdantis jų būdą. O daugumai žmonių būdingas kvailumas, šiurkštumas, aštrumas, lengvabūdiškumas ir blogas būdas. Tokiems santuoka yra blogis ir pražūtis.

Trečiasis pavojus: Tai mažesnis pavojus nei pirmasis ir antrasis: kad šeima ir vaikai atitrauktų jį nuo Aukščiausiojo Dievo ir patrauktų į pasaulio (dunya) siekimą, gero pragyvenimo vaikams užtikrinimą kaupiant turtą ir taupant jį jiems, siekiant pasididžiavimo ir pagausėjimo per juos. Viskas, kas atitraukia nuo Dievo – šeima, turtas ar vaikas – yra nelaimė jo savininkui.

Aš neturiu omenyje, kad tai skatina daryti tai, kas draudžiama, nes tai patenka į pirmąjį ir antrąjį pavojų. Turiu omenyje skatinimą mėgautis leistinais dalykais, netgi pasinerti į žaidimus su moterimis, bendravimą su jomis ir mėgavimąsi jomis. Iš santuokos kyla įvairūs tokio pobūdžio blaškymai, kurie užvaldo širdį, ir praeina diena bei naktis, o žmogus neturi laiko mąstyti apie anapusinį gyvenimą ir jam ruoštis. Todėl Ibrahimas ibn Adhamas (tebūnie jam Dievo gailestingumas) pasakė: „Kas pripranta prie moterų šlaunų, iš to nieko nebus“. O Abu Suleimanas (tebūnie jam Dievo gailestingumas) pasakė: „Kas vedė, tas prisirišo prie pasaulio“.

Tai reiškia, kad tai skatina prisirišimą prie pasaulio.

Tai yra santuokos pavojų ir naudų santrauka. Sprendimas dėl vieno asmens, ar jam geriau tuoktis, ar likti viengungiu, be visų šių dalykų visumos įvertinimo yra nepakankamas. Reikia atsižvelgti į šias naudas ir pavojus kaip į kriterijų ir sprendėją, ir pagal tai įvertinti save.

Jei jam pavojų nėra, o naudos susirenka – t. y. jis turi leistino turto, gerą būdą, rimtą požiūrį į religiją, santuoka jo neatitraukia nuo Dievo, ir kartu jis yra jaunas, kuriam reikia numalšinti aistrą, ir vienišas, kuriam reikia namų tvarkymo ir giminės apsaugos – tai nėra abejonės, kad santuoka jam geriau, kartu su pastangomis turėti vaikų.

Jei naudos nėra, o pavojai susirenka, tai geriau likti viengungiu. Jei būsena yra mišri, tada reikia teisingomis svarstyklėmis pasverti tos naudos dalį didinant jo religingumą ir tų pavojų dalį mažinant jį. Jei manoma, kad vienas iš jų persveria, pagal tai ir sprendžiama.

Akivaizdžiausios naudos yra vaikas ir aistros numalšinimas. Akivaizdžiausi pavojai yra poreikis užsidirbti neteisėtai ir atsitraukimas nuo Dievo. Tarkime, šie dalykai susiduria. Sakome: tam, kurio aistra nevargina, o santuokos nauda būtų tik pastangos turėti vaikų,

Puslapis 26

bet pavojus būtų poreikis užsidirbti neteisėtai ir atsitraukti nuo Dievo – jam geriau likti viengungiu. Nėra gėrio tame, kas atitraukia nuo Dievo, ir nėra gėrio neteisėtame uždarbyje. Vaiko klausimas neatsveria šių dviejų dalykų trūkumo. Santuoka dėl vaiko yra pastangos siekiant numanomo (potencialaus) vaiko gyvenimo, o tai (neteisėtas uždarbis ir atsitraukimas nuo Dievo) yra akivaizdus religijos trūkumas. Savo paties gyvenimo [religijos] saugojimas ir apsauga nuo pražūties yra svarbiau nei pastangos turėti vaiką. Vaikas yra pelnas, o religija yra kapitalas.

Religijos sugedimas reiškia anapusinio gyvenimo praradimą ir kapitalo praradimą. Ši nauda (vaikas) neatsveria nė vieno iš šių dviejų pavojų.

Tačiau jei prie vaiko klausimo prisideda poreikis numalšinti aistrą dėl sielos troškimo tuoktis, reikia žiūrėti: jei dievobaimingumo apynasris nelaiko jo galvos ir jis bijo dėl savęs svetimavimo (zina), tada santuoka jam geriau. Nes jis blaškosi tarp svetimavimo darymo ir neteisėto (haram) valgymo. Neteisėtas uždarbis yra mažesnė blogybė iš dviejų.

Jei jis pasitiki savimi, kad nesvetimaus, bet negali nuleisti žvilgsnio, o žvilgsnis yra akių svetimavimas, tai yra mažesnė nuodėmė nei svetimavimas ir neteisėtas uždarbis. Tačiau akių nuodėmė yra lengvesnė nei kūno nuodėmė. Ir žvilgsnis kartais krenta, bet jis jį nuleidžia ir greitai nusisuka. Žvilgsnis yra akių svetimavimas, bet jei lyties organai to nepatvirtina, tai arčiau atleidimo nei neteisėto valgymas. Nebent bijoma, kad žvilgsnis nuves prie lyties organų nuodėmės – tada tai grįžta prie nuodėmės baimės.

Jei tai nustatyta, trečioji būsena: kai jis pajėgus nuleisti žvilgsnį, bet nepajėgus atstumti minčių, užimančių širdį. Tokiam geriau nevesti (arba vesti – tekstas čia gali būti interpretuojamas dvejopai priklausomai nuo konteksto, bet greičiausiai autorius nori pasakyti, kad jei mintys trukdo garbinimui, santuoka gali padėti, TAČIAU jei santuoka veda į haram uždarbį, tada geriau kentėti mintis nei daryti haram. Tekste sakoma „tam geriau atsisakyti santuokos“, nes širdies veiksmai (mintys) yra arčiau atleidimo. Tikslas yra širdies laisvė garbinimui, o garbinimas nėra tobulas uždirbant ir valgant neteisėtai). Taip reikėtų vertinti šiuos pavojus su naudomis ir spręsti pagal tai. Kas tai supranta, tam nekils neaiškumų dėl to, ką perdavėme iš protėvių – kartais skatinimą tuoktis, o kartais atgrasymą nuo to, nes tai teisinga priklausomai nuo aplinkybių.

Jei pasakysi: „O tam, kuris saugus nuo pavojų, kas geriau: atsidėti Dievo garbinimui ar tuoktis?“

Atsakau: galima suderinti abu, nes santuoka pati savaime (kaip sutartis) netrukdo atsidėti Dievo garbinimui. Tačiau dėl poreikio užsidirbti – jei jis pajėgus užsidirbti leistinu būdu, santuoka taip pat geriau. Nes naktį ir kitais dienos laikais galima atsidėti garbinimui, o nuolatinis garbinimas be poilsio neįmanomas. Jei jis būtų visiškai užimtas uždarbiu, kad jam neliktų laiko, išskyrus privalomas maldas, miegą, valgį ir gamtinius reikalus, ir jei vyras yra iš tų, kurie anapusio gyvenimo keliu eina tik per papildomas maldas, hadžą ir kitus kūno darbus, tai santuoka geriau. Nes leistino uždarbio siekimas, rūpinimasis šeima, pastangos turėti vaikų ir kantrybė su moterų būdu…

Puslapis 27

…yra garbinimo rūšys, kurių vertė nenusileidžia papildomiems garbinimo veiksmams. Bet jei jo garbinimas yra per mokslą, mąstymą ir vidinį kelią, o uždarbis jam tai trukdo, tada santuokos atsisakymas yra geriau.

Jei pasakysi: „Kodėl Jėzus (ramybė jam) atsisakė santuokos, nepaisant jos vertės? Ir jei geriau atsidėti Dievo garbinimui, kodėl mūsų Pasiuntinys (ramybė ir Dievo palaima jam) turėjo daug žmonų?“

Žinok, kad geriausia yra suderinti abu dalykus tam, kuris pajėgus. Tas, kurio valia stipri ir siekiai aukšti, jo niekas neatitraukia nuo Dievo. Mūsų Pasiuntinys (ramybė jam) paėmė jėgą ir suderino garbinimo ir santuokos vertę. Jis buvo su devyniomis moterimis ir atsidėjęs Dievo garbinimui. Poreikio tenkinimas per santuoką jam nebuvo kliūtis, lygiai kaip gamtinių reikalų atlikimas tiems, kurie užsiėmę pasaulio tvarkymu, netrukdo jiems tvarkyti reikalų – jie išoriškai užsiėmę reikalo atlikimu, bet jų širdys užimtos jų siekiais ir neapleidusios svarbių užduočių. Dievo Pasiuntiniui (ramybė ir Dievo palaima jam) dėl jo aukšto laipsnio joks šio pasaulio dalykas netrukdė širdimi būti su Aukščiausiuoju Dievu. Jam būdavo siunčiamas Apreiškimas net tada, kai jis gulėdavo savo žmonos lovoje. Jei tokia padėtis suteikta kitam, tai neatmetama, kad upeliai gali pakeisti tai, ko nepakeičia didžiulė jūra, todėl nereikėtų lyginti kitų su juo.

Kalbant apie Jėzų (ramybė jam), jis pasirinko atsargumą, o ne jėgą, ir saugojo save. Galbūt jo būsena buvo tokia, kad rūpinimasis šeima jį paveiktų, arba būtų sunku ieškoti leistino pragyvenimo, arba nebūtų įmanoma suderinti santuokos ir atsidėjimo garbinimui, todėl jis pasirinko atsidėjimą garbinimui. Jie geriau žino savo būsenų paslaptis ir savo laikų nuostatas dėl uždarbio grynumo. Būsenos buvo skirtingos, todėl kai kuriose situacijose santuoka buvo geriau, o kitose – jos atsisakymas.

Antrasis skyrius: Apie tai, į ką atsižvelgiama sudarant sutartį (moters savybės) ir sutarties sąlygos

Sutartis: Jos ramsčiai (arkan) ir sąlygos, kad ji būtų sudaryta ir suteiktų leidimą (halal), yra keturi:

1. Globėjo (wali) leidimas. Jei jo nėra – valdovo (sultono).
2. Moters sutikimas, jei ji yra subrendusi ir jau buvo ištekėjusi (thayyib) arba subrendusi mergelė, bet ją ištekina ne tėvas ir ne senelis.
3. Dviejų liudytojų dalyvavimas, kurių teisingumas (adala) yra akivaizdus. Jei jų būsena nežinoma (mastur), sprendžiame pagal tai.
4. Pasiūlymas (ijab) ir priėmimas (qabul), susiję vienas su kitu, vartojant žodžius nikah (santuoka) arba tazwij (apvesdinimas) ar jų specifinę reikšmę bet kuria kalba, iš dviejų veiksnių asmenų (mukallaf), tarp kurių nėra moters (t. y. moteris pati negali sudaryti sutarties, tai daro globėjas), nesvarbu, ar tai vyras, ar globėjas, ar jų atstovas.

Etiketas (adab): Piršlybos (khitba) su globėju, ne moters idos (laukimo laikotarpio) metu, bet jai pasibaigus, jei ji laukia idos. Taip pat ne tada, kai kitas jau pasipiršo, nes draudžiama pirštis ant kito piršlybų.

Iš etiketo:

Puslapis 29

Sakyti pamokslą (khutba) prieš santuoką ir sujungti Dievo šlovinimą (hamd) su pasiūlymu ir priėmimu. Globėjas sako: „Garbė Dievui, ir palaima Dievo Pasiuntiniui. Aš ištekinu už tavęs savo dukterį [vardas]“.

Vyras sako: „Garbė Dievui, ir palaima Dievo Pasiuntiniui. Aš priimu jos santuoką už [tokį] kraitį (sadaq)“.

Kraitis turi būti žinomas ir nedidelis. Dievo šlovinimas prieš pamokslą taip pat rekomenduojamas.

Taip pat [rekomenduojama] pamatyti moterį, jei įmanoma, prieš sutartį. Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) pasakė: „Pažiūrėk į ją, nes tai labiau tikėtina, kad sukurs dermę tarp jūsų“.

Iš etiketo: Pakviesti grupę dorų žmonių, be dviejų liudytojų, kurie yra sveikumo ramsčiai.
Taip pat: Ketinti santuoka įgyvendinti suną, nuleisti žvilgsnį, turėti vaikų, o ne vien patirti malonumą ir pasilinksminti, nes tada jo veiksmas taps pasaulietišku. Tačiau šie ketinimai netrukdo [malonumui], nes dažnai tiesa sutampa su aistra.

Kiekviena siela turi dalį, ir Dievui yra dalis. Dalies atidavimas sielai yra pagalba atiduoti dalį Dievui. Sielos dalis šiame veiksme paimama akimirksniu, o Dievo dalis – vėliau (per pasekmes). Nėra neįmanoma, kad tiek sielos dalis, tiek religijos teisė būtų motyvai kartu.
Rekomenduojama sudaryti sutartį mečetėje ir Šavalio mėnesį.

Aisha (tebūnie Dievas ja patenkintas) sakė: „Dievo Pasiuntinys (ramybė ir Dievo palaima jam) vedė mane Šavalio mėnesį ir pradėjo gyventi su manimi Šavalio mėnesį“.

Apie moterį (kurią vedama): Joje vertinami du aspektai: vienas dėl leidimo (halal), kitas dėl gero gyvenimo ir tikslų pasiekimo.

Pirmasis tipas: Tai, kas vertinama dėl leidimo. Ji turi būti laisva nuo santuokos kliūčių. Kliūčių yra devyniolika:

1. Ji yra kito vyro žmona.

Puslapis 30

1. Ji yra idos (laukimo laikotarpio) būsenoje dėl kito vyro, nesvarbu, ar tai mirties, skyrybų ar abejotinų lytinių santykių ida, ar ji yra istibra’ (gimdos išvalymo) laikotarpyje po lytinių santykių vergovės pagrindu.
2. Ji yra atsimetėlė (murtadda) nuo religijos, nes ištarė netikėjimo žodžius.
3. Ji yra ugnies garbintoja (madžusė).
4. Ji yra stabmeldė arba eretikė (zindiqa), nepriskiriama jokiam pranašui ir knygai. Tarp jų yra tos, kurios tiki „viskas leistina“ (ibaha) sekta; jų vesti negalima. Taip pat kiekviena, tikinti klaidinga sekta, kurios išpažinėjas laikomas netikėliu.
5. Ji yra Rašto moteris (krikščionė ar žydė), kuri priėmė jų religiją po jos pakeitimo arba po Dievo Pasiuntinio (ramybė jam) atsiuntimo, ir kartu nėra iš Izraelio vaikų kilmės. Jei trūksta abiejų savybių, jos vesti negalima. Jei trūksta tik kilmės, dėl to yra nesutarimų.
6. Ji yra vergė, o besituokiantis yra laisvas, galintis vesti laisvą moterį arba nebijo nuodėmės (ištvirkimo).
7. Ji visa arba jos dalis yra besituokiančiojo nuosavybė (vergovės teise) – t. y. negalima vesti savo vergės, su ja santykiaujama vergovės teise.
8. Ji yra artima giminaitė vyrui: iš jo protėvių (motinos, senelės) arba palikuonių (dukros, anūkės)…

Puslapis 31

…arba jo tėvų palikuonių: seserys ir jų vaikai (dukterėčios). Arba pirmoji karta iš kiekvieno protėvio po jo: tetos iš tėvo pusės ir tetos iš motinos pusės (bet ne jų vaikai).

1. Ji yra draudžiama dėl žindymo. Dėl žindymo draudžiama tas pats, kas draudžiama dėl kraujo ryšio iš protėvių ir palikuonių, kaip minėta. Tačiau draudimą sukelia penki žindymai; mažiau nedraudžia.
2. Draudžiama dėl svainystės: t. y. vyras vedė jos dukterį arba santykiavo su ja, arba vedė jos anūkę, arba santykiavo su jos motina ar viena iš senelių per santuoką arba abejotiną santuoką. Vien tik santuokos sutartis su moterimi uždraudžia jos motinas, bet neuždraudžia jos dukterų, nebent buvo lytiniai santykiai. Arba ją buvo vedęs jo tėvas ar sūnus anksčiau.
3. Moteris yra penktoji, t. y. vyras jau turi keturias kitas žmonas, arba santuokoje, arba grįžtamosiose skyrybose (raj’i). Jei viena iš jų yra galutinėse skyrybose (bain), tai netrukdo vesti penktosios.
4. Vyras turi jos seserį, tetą iš tėvo pusės arba tetą iš motinos pusės, tad vesdamas ją jis sujungtų jas abi. Bet kurie du asmenys, tarp kurių yra giminystė, tokia, kad jei vienas būtų vyras, o kitas moteris, jiems nebūtų leista tuoktis, negali būti sujungti vieno vyro santuokoje.
5. Vyras išsiskyrė su ja tris kartus. Ji jam neleidžiama, kol jos neves kitas vyras tikroje santuokoje ir su ja nesantykiaus.
6. Vyras atliko su ja li’an (prakeiksmą dėl svetimavimo kaltinimo). Ji jam draudžiama amžinai po li’an.
7. Ji yra ihramo būsenoje (per Hadžą ar Umrą), arba vyras yra ihramo būsenoje. Santuoka negalioja.
8. Ji yra maža (nesubrendusi) ir ne mergelė (thayyib). Jos santuoka negalioja, kol ji nesubręs.

Puslapis 32

[18 praleistas tekste arba numeracijoje]
19. Ji yra viena iš Dievo Pasiuntinio (ramybė jam) žmonų, kurią jis paliko miręs arba su kuria turėjo santykių, nes jos yra tikinčiųjų motinos. Tai neegzistuoja mūsų laikais.

Tai yra kliūtys santuokai.

Antrasis tipas: Savybės, gerinančios gyvenimą ir padedančios pasiekti tikslus.
Būtina atsižvelgti į šias savybes moteryje, kad santuoka būtų ilgalaikė: religingumas, geras būdas, grožis, mažas kraitis, vaisingumas, nekaltybė, kilmė ir kad ji nebūtų artima giminaitė.

Pirmoji: Ji turi būti dora, religinga.
Tai yra pagrindas, ir tuo reikia rūpintis. Jei ji silpno tikėjimo saugodama save ir savo garbę, ji pažemins vyrą, pajuodins jo veidą tarp žmonių ir sutrikdys jo širdį pavyduliavimu, taip apkartindama gyvenimą. Jei jis eis garbės gynimo keliu… [jis nuolat kentės]. O jei ji, būdama sugedusi, yra graži, jos bėda dar didesnė, nes vyrui sunku su ja skirtis, tad jis negali nei be jos, nei su ja. Jis bus kaip tas, kuris atėjo pas Dievo Pasiuntinį (ramybė ir Dievo palaima jam) ir pasakė: „O Dievo Pasiuntiny, turiu žmoną, kuri neatstumia jokio rankos prisilietimo“.

Jis tarė: „Išsiskirk su ja“. Vyras atsakė: „Aš ją myliu“. Jis tarė: „Tada pasilik ją“. Jis liepė jam ją pasilikti bijodamas, kad jei jis išsiskirs, jo siela seks paskui ją ir jis taip pat suges kartu su ja. Tad jis matė, kad pasilikti ją yra mažesnė blogybė iš dviejų. Jei jos religijos silpnumas pasireiškia turto švaistymu ar kitu būdu, gyvenimas su ja visada bus sutrikdytas.

Jei jis tylės ir nepriekaištaus, jis bus nuodėmės bendrininkas, prieštaraujantis Aukščiausiojo žodžiams: „Saugokite save ir savo šeimas nuo Ugnies“. O jei priekaištaus ir ginčysis, gyvenimas bus apkartintas. Todėl Dievo Pasiuntinys (ramybė ir Dievo palaima jam) labai skatino rinktis religingą moterį, sakydamas: „Moteris vedama dėl jos turto, grožio, kilmės ir religijos. Rinkis religingąją, tebūnie tavo rankos dulkėtos (t.y. sėkmės tau)“.
Kitame hadise: „Kas veda moterį dėl jos turto ir grožio, netenka jos grožio ir turto. O kas veda ją dėl religijos, Dievas suteikia jam jos turtą (ir grožį)“.
Taip pat Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) pasakė: „Neveskite moterų dėl jų grožio, nes galbūt jų grožis jas pražudys, ir ne dėl jų turto, nes galbūt jų turtas jas padarys maištingas. Veskite moterį dėl jos religijos“.
Jis taip pabrėžė religiją todėl, kad tokia moteris padeda religijoje. O jei ji nėra religinga, ji atitraukia nuo religijos ir ją trikdo.

Puslapis 33

Antroji: Geras būdas.
Jei ji yra aštraus liežuvio, blogo būdo, nedėkinga už malones, žala iš jos didesnė nei nauda. Kantrybė su moterų liežuviais yra vienas iš išbandymų šventiesiems (awliya).

Vienas arabas pasakė: … [tekstas nutrūksta]

Puslapis 34

…ir ne barraqa (besipuošianti/išranki), ir ne šaddaqa (daug kalbanti).

Annana – tai ta, kuri daug dejuoja ir skundžiasi, visą laiką rišasi galvą (apsimeta serganti).
Mannana – tai ta, kuri prikaišioja vyrui savo paslaugas ar turtą.
Hannana – tai ta, kuri ilgisi kito vyro arba savo vaiko iš kito vyro.
Haddaka – tai ta, kuri viską ryja akimis, visko geidžia ir verčia vyrą tai pirkti.
Barraqa – gali turėti dvi reikšmes: viena – kad ji visą dieną šveičia ir gražina savo veidą; kita – kad ji supyksta dėl valgio, nevalgo viena ir menkina savo dalį visame kame. Tai Jemeno tarmė.
Šaddaqa – tai ta, kuri daug plepa. Pranašas (ramybė jam) pasakė: „Dievas nekenčia plepių ir pasipūtėlių (mutašaddiqin)“.

Pasakojama, kad klajojantis asketas (sa’ih) iš Azd genties sutiko pranašą Eliją (Iljasą) (ramybė jam) ir jis liepė jam vesti bei uždraudė celibatą. Tada pasakė: „Neveskite keturių: Mukhtali’a (kuri be priežasties prašo skyrybų), Mubariya (kuri puikuojasi prieš kitas pasaulietiškais dalykais), ‘Ahira (palaidūnė, žinoma dėl meilužių) ir Našiza (kuri aukštinasi prieš vyrą veiksmais ir žodžiais)“.

Sakoma: Geriausios vyrų savybės yra blogiausios moterų savybės:

Šykštumas, išdidumas ir bailumas. Jei moteris šykšti, ji saugos savo ir vyro turtą. Jei ji išdidi, ji vengs kalbėti su bet kuo minkštu, įtartinu balsu. Jei ji baili, ji bijos visko, neišeis iš namų ir vengs įtartinų vietų bijodama vyro. Šie pasakojimai nurodo į savybes, kurių ieškoma santuokoje.

Trečioji: Veido grožis.
Tai taip pat pageidautina, nes tuo pasiekiamas apsisaugojimas (nuo kitų moterų). Prigimtis dažniausiai nesitenkina bjauria. Kaipgi, juk dažniausiai geras būdas ir gera išvaizda neatsiejami.

Tai, ką paminėjome apie skatinimą rinktis religiją ir kad moteris…

Puslapis 35

…dėl grožio [neturėtų būti vedama], nereiškia, kad reikia vengti grožio, bet reiškia, kad nereikia apsiriboti vien juo, kai nėra religijos. Juk grožis pats savaime skatina tuoktis, o religijos svarbą daro lengvesnę. Dėmesį grožiui rodo tai, kad dermė ir meilė dažniausiai atsiranda per jį. Šariatas paragino atsižvelgti į dermės priežastis, todėl rekomendavo pažiūrėti [prieš vestuves]. Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) pasakė: „Jei Dievas įmeta į kurio nors iš jūsų širdį [mintį apie] moterį, tegu pažiūri į ją, nes tai labiau tikėtina, kad sukurs dermę tarp jų“.

Tai paminėta siekiant pabrėžti suderinamumą.
Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) pasakė: „Ansarų akyse yra kai kas, tad jei kas nori vesti vieną iš jų, tegu pažiūri į jas“. Sakoma, kad jų akyse būdavo traiškanojimas (arba mažumas), o kiti sako – mėlynumas (zuraq).

Kai kurie pamaldūs žmonės nevesdavo savo dukterų, kol nepamatydavo jaunikio, kad išvengtų apgaulės.
Al-A’mašas pasakė: „Kiekviena santuoka, įvykusi be pamatymo, baigiasi rūpesčiu ir sielvartu“.

Tiesa, nereikėtų per daug sureikšminti grožio, kad tai netaptų pagrindiniu tikslu, nes tai rodo silpną religingumą. Tačiau bjaurumo vengimas yra būtinas.

Pasakojama, kad vienas vyras vedė Omaro (tebūnie Dievas juo patenkintas) laikais. Jis buvo nusidažęs plaukus, ir dažai nubluko. Moters giminaičiai pasiskundė Omarui ir sakė: „Mes manėme, kad jis jaunas“. Omaras jį primušė ir pasakė: „Tu apgavai žmones“.

Pasakojama, kad Bilalis ir Suhaibas atėjo pas vieną arabų šeimą pirštis. Jų paklausė: „Kas jūs tokie?“ Bilalis atsakė: „Aš esu Bilalis, o tai mano brolis Suhaibas. Mes buvome paklydę, ir Dievas mus nukreipė. Buvome vergai, ir Dievas mus išlaisvino. Buvome skurdžiai, ir Dievas mus praturtino. Jei išleisite už mūsų, garbė Dievui. Jei atstūmsite, šlovė Dievui“. Jie atsakė: „Mes išleidžiame už jūsų, ir garbė Dievui“. Suhaibas tarė: „Jei būtum paminėjęs mūsų ryšius su Dievo Pasiuntiniu…“ Bilalis atsakė: „Tylėk, aš sakiau tiesą, ir tiesa jus apvesdino“.

Apgaulė gali būti tiek dėl grožio, tiek dėl būdo. Rekomenduojama pašalinti apgaulę dėl grožio pažiūrint, o dėl būdo – apibūdinant ir klausiant. Tai turėtų būti padaryta prieš santuoką. Apie jos būdą ir grožį reikia klausti tik to, kas yra įžvalgus, sąžiningas, žino išorę ir vidų, nėra linkęs į ją (kad nepergirų) ir nepavydi jai (kad nesumenkintų). Prigimtis linkusi santuokos pradžioje ir apibūdinant nuotakas į kraštutinumus – pervertinimą arba nuvertinimą. Mažai kas kalba tiesą ir saikingai. Apgaulė ir viliojimas dominuoja. Atsargumas čia svarbus tam, kuris bijo, kad gali žvalgytis į kitas, ne savo žmoną.

Puslapis 36

[Kalbant apie grožį], jis yra arčiau asketizmo… [tekstas nutrūksta arba neaiškus, bet mintis ta, kad grožis yra pasaulietiškas dalykas]. Nors tam tikrais atvejais jis gali padėti religijai.

Abu Suleimanas al-Darani sakė: „Pasaulietiškumas (zuhd) yra visame kame, net moteryse. Vyras veda seną moterį, pasirenka ją, ir už tai gauna atlygį. Jei maitina ir rengia ją, ji yra mažai reikli, tenkinasi mažu“.

„O kitas veda tokio ir tokio dukterį“, turėdamas omenyje pasaulio vaikus, „ir ji reikalauja iš jo geidžiamų dalykų, sakydama: aprenk mane tuo ir anuo“.

Ahmadas ibn Hanbalis pasirinko vienaakę (arba žvairą) seserį vietoje gražiosios, paklausęs: „Kuri iš jų protingesnė?“ Jam atsakė: „Vienaakė“. Jis tarė: „Apvesdinkite mane su ja“. Tai yra to, kuris nesiekia malonumo, būdas. O tas, kuris nėra saugus dėl savo religijos, jei neturės malonumo šaltinio, tegu ieško grožio, nes mėgavimasis leistinu dalyku yra tvirtovė religijai.

Sakoma: Jei moteris graži, gero būdo, juodų akių ir plaukų, didelių akių, baltos odos, mylinti savo vyrą ir žiūrinti tik į jį, ji yra lyg rojaus hurijos. Dievas apibūdino Rojaus moteris šiomis savybėmis: „Geros, gražios“ – geros reiškia gero būdo. „Nuleidusios žvilgsnius“. „Mylinčios (uruban), bendraamžės“. „Urub“ – tai aistringai mylinti vyrą, geidžianti santykių, nes tuo malonumas tampa tobulas. „Hur“ – baltumas. „Haura“ – labai baltos akies obuolio ir labai juodos rainelės, juodais plaukais. „Aina“ – didelių akių.

Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) pasakė: „Geriausia jūsų moteris ta, kurią pamačius vyrui tampa linksma, kuri paklūsta, kai jis liepia, ir kuri saugo save ir jo turtą, kai jo nėra“. Džiaugsmas žiūrint į ją kyla iš meilės vyrui.

Ketvirtoji: Mažas kraitis (mahr).
Dievo Pasiuntinys (ramybė ir Dievo palaima jam) pasakė: „Geriausios moterys yra gražiausios veidais ir pigiausios kraičiais“. Jis uždraudė persistengti dėl kraičio. Dievo Pasiuntinys (ramybė ir Dievo palaima jam) vedė kai kurias savo žmonas už dešimt dirhamų ir namų apyvokos reikmenis, kurie buvo rankinės girnos, ąsotis ir pagalvė iš odos, kimšta plaušais. Kai kurioms jis iškėlė vestuvių puotą su dviem saikais datulių ir dviem saikais miltų košės (savik). Omaras (tebūnie Dievas juo patenkintas) drausdavo kelti kraičius ir sakydavo: „Dievo Pasiuntinys (ramybė ir Dievo palaima jam) nevedė ir neištekino savo dukterų už daugiau nei keturis šimtus dirhamų“. Jei didelis kraitis būtų garbė, Dievo Pasiuntinys būtų buvęs pirmas tai padaryti.

Puslapis 37

Kai kurie Pranašo (ramybė ir Dievo palaima jam) kompanionai vedė už aukso branduolio svorį, kurio vertė penki dirhamai. Saidas ibn al-Musajjibas ištekino savo dukterį už Abu Hureiros (tebūnie Dievas juo patenkintas) už du dirhamus. Tada jis pats atvedė ją jam naktį, įleido pro duris ir išėjo. Tada atėjo pas ją po septynių dienų ir pasveikino. Net jei vestų už dešimt… [tūkstančių, tai nebūtų per daug, jei išgalėtų].

Hadise sakoma: „Moters palaima (baraka) yra jos greitas ištekėjimas, greitas gimdymas ir lengvas kraitis“. Taip pat sakoma: „Palaimingiausios yra tos, kurių kraitis mažiausias“. Kaip peiktinas kraičio didinimas iš moters pusės, taip peiktinas klausinėjimas apie jos turtą iš vyro pusės.

Nereikėtų vesti godžiai siekiant turto.
Al-Nuri sakė: „Jei vedė ir paklausė: ‘Ką turi moteris?’, žinok, kad jis vagis“.
Jei jis dovanoja jiems dovanas, neturėtų dovanoti tam, kad priverstų juos atsilyginti didesne dovana. Taip pat jei jie dovanoja jam. Ketinimas gauti daugiau yra sugedęs ketinimas. O dovanų keitimasis yra rekomenduojamas, nes tai sukelia meilę.

Pranašas (ramybė jam) pasakė: „Dovanokite vieni kitiems dovanas, ir mylėsite vieni kitus“. Tačiau siekimas gauti daugiau patenka po Aukščiausiojo žodžiais: „Ir neduok siekdamas gauti daugiau“. Taip pat po žodžiais: „Ką duodate kaip palūkanas, kad padaugėtų žmonių turtuose…“. Palūkanos (riba) yra padidėjimas. Tai yra padidėjimas iš esmės, net jei ne palūkaniniuose turtuose. Visa tai yra peiktina ir naujovė (bid’a) santuokoje, panaši į prekybą ir lošimą, ir gadina santuokos tikslus.

Penktoji: Kad moteris būtų vaisinga.
Jei žinoma, kad ji nevaisinga, reikia vengti jos vesti.
Pranašas (ramybė jam) pasakė: „Veskite mylinčias ir gimdančias“. Jei ji neturėjo vyro ir jos būklė nežinoma, reikia žiūrėti į jos sveikatą ir jaunystę, nes dažniausiai esant šioms savybėms ji būna vaisinga.

Puslapis 38

Šeštoji: Kad ji būtų mergelė.
Pranašas (ramybė jam) pasakė Džabirui, kai šis vedė našlę: „Kodėl ne mergelę? Tu žaistum su ja, o ji su tavimi“.
Nekaltybėje yra trys naudos:

1. Ji mylės vyrą ir pripras prie jo, o tai stiprina meilę. Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) pasakė: „Veskite mylinčias“. Prigimtis linkusi prisirišti prie pirmo pažįstamo.
   O ta, kuri išbandė vyrus ir patyrė įvairių situacijų, galbūt nebus patenkinta kai kuriomis savybėmis, kurios skiriasi nuo to, prie ko ji priprato, ir ims nekęsti vyro.
2. Tai tobuliau vyro meilei jai. Prigimtis šiek tiek vengia tos, kurią lietė kitas vyras. Tai slegia prigimtį, kai tik prisimenama. Kai kurios prigimtys tuo bjaurisi labai stipriai.
3. Ji nesiilgs pirmojo vyro. Stipriausia meilė dažniausiai būna pirmajam mylimajam.

Septintoji: Kad ji būtų geros kilmės.
Turiu omenyje, iš religingos ir doros šeimos. Nes ji auklės savo dukteris ir sūnus. Jei ji pati neauklėta, ji nesugebės gerai išauklėti. Todėl Pranašas (ramybė jam) pasakė: „Saugokitės mėšlo gėlių (khadra’ al-diman)“. Buvo paklausta: „Kas yra mėšlo gėlės?“ Jis atsakė: „Graži moteris blogoje aplinkoje“.
Taip pat jis pasakė: „Rinkitės (tinkamą dirvą) savo sėklai, nes gysla (kilmė) yra traukianti (daro įtaką)“.

Aštuntoji: Kad ji nebūtų artima giminaitė.
Nes tai mažina aistrą.
Pranašas (ramybė ir Dievo palaima jam) pasakė: „Neveskite artimų giminių, nes vaikas gims silpnas (dawi)“. T. y. liesas, silpnas. Taip yra dėl poveikio silpninant aistrą, nes aistra sukeliama stipraus jausmo kažkam svetimam, naujam. O tai, kas įprasta ir į ką žiūrima ilgą laiką, susilpnina jausmą, ir aistra nesusijudina.

Tai yra savybės, pageidautinos moteryse. Globėjas taip pat privalo atsižvelgti į vyro savybes ir žiūrėti savo dukteriai (gerovės). Neištekinti jos už to, kurio būdas blogas, išvaizda atstumianti, religija silpna, kuris nevykdys jos teisių arba nėra lygus jai kilme. Pranašas (ramybė jam) pasakė: „Santuoka yra vergovė, tad tegu kiekvienas žiūri, kur padeda savo brangenybę“.
Atsargumas jos atžvilgiu yra svarbesnis, nes ji per santuoką tampa tarsi vergė, negalinti išsilaisvinti, o vyras gali skirtis bet kuriuo atveju. Kas ištekina dukterį už engėjo, ištvirkėlio, eretiko ar girtuoklio, tas nusikalsta savo religijai ir užsitraukia Dievo rūstybę dėl giminystės ryšių nutraukimo ir blogo pasirinkimo.

Vienas vyras paklausė Hasano: „Mano dukteriai pasipiršo grupė žmonių. Už ko man ją ištekinti?“ Jis atsakė: „Už to, kuris bijo Dievo. Jei jis ją mylės, pagerbs ją, o jei nekęs – neskriaus“.

Pranašas (ramybė jam) pasakė: „Kas ištekina savo brangenybę už ištvirkėlio, tas nutraukė su ja giminystės ryšius“.