Adomo apokalipsė

Adomo apokalipsė yra vienas įspūdingiausių gnostinių kūrinių, rastų 1945 metais Nag Hammadi bibliotekoje (Egiptas). Tai IV a. koptų kalba užrašytas tekstas, tačiau mokslininkai mano, kad jo ištakos siekia I–II a., o pats turinys atspindi ankstyvąjį Seto gnosticizmą. Šis kūrinys tarptautinėje literatūroje žinomas kaip Apocalypse of Adam, o lietuviškai vartojami du lygiaverčiai pavadinimai: Adomo apokalipsė ir Apreiškimas Adomui. Abu jie tiksliai perteikia žanrą ir struktūrą – apokaliptinį pasakojimą, kuriame Adomas perduoda Setui slaptą žinojimą apie pasaulio kilmę, dieviškąsias jėgas ir ateities įvykius.

Adomo apokalipsė yra anoniminis setitų tradicijos kūrinys, parašytas ne paties Adomo, o nežinomo gnostiko, kuris perteikė savo bendruomenės kosmologiją ir teologiją pasakojimo forma. Tekstas nėra istorinis liudijimas apie tikrą Adomo mokymą – tai literatūrinė-teologinė konstrukcija, skirta perteikti alternatyvų pasaulio aiškinimą, kuriame pabrėžiama aukštesnės dieviškosios sferos ir žemesniųjų valdovų (archontų) priešprieša. Jame atsispindi gnostinis įsitikinimas, kad žmonijos kilmė susijusi su dieviškosios šviesos kibirkštimi, o išganymas ateina per slaptą pažinimą, perduodamą išrinktiesiems. Todėl šis tekstas nėra „tiesa“ istorine prasme, bet yra autentiškas liudijimas apie ankstyvųjų gnostikų pasaulėžiūrą, jų mitologiją ir bandymą perkurti biblinę istoriją pagal savo teologinius principus.

1. Kūrinio struktūra: Adomo testamentas

Kūrinys parašytas kaip Adomo „atsisveikinimo kalba“ arba testamentas savo sūnui Setui. Gulėdamas mirties patale (būdamas 930 metų), Adomas perduoda sūnui slaptą žinojimą (gnosis), kurį jam apreiškė trys paslaptingi angelai.

2. Pagrindinė siužeto linija

• Nuopuolis iš aukštybių: Adomas pasakoja, kad pradžioje jis ir Ieva buvo galingesni už juos sukūrusį dievą (Demiurgą). Jie turėjo amžinąją žinystę, gautą iš Aukščiausiojo lygmens. Tačiau Demiurgas, apimtas pavydo ir baimės, juos atskyrė, atėmė žinojimą ir įkalino mirtinguose kūnuose.
• Istorijos ciklai: Tekste aprašomi trys pagrindiniai pasaulio bandymai sunaikinti „Seto palikuonis“ (tuos, kurie saugo tikrąją žinystę):
  1. Tvanas: Demiurgas siunčia tvaną, kad sunaikintų žmoniją, tačiau angelai išgelbėja išrinktuosius.
  2. Ugnis (Sodoma ir Gomora): Bandymas sunaikinti žemę ugnimi, kurį vėl sustabdo dvasinės jėgos.
  3. Galutinis išgelbėtojo atėjimas: Pranašaujamas „Šviesos Illuminatorius“ (Atpirkėjas), kuris ateis atnešti galutinės tiesos.

3. Unikalūs bruožai: Kova tarp dievų

Kūrinys išsiskiria tuo, kad jame nėra tiesioginių krikščioniškų motyvų (nėra Jėzaus vardo), tačiau jis stipriai oponuoja Senojo Testamento Dievui. Čia Šviesos Dievas ir šio pasaulio kūrėjas (Demiurgas) kovoja dėl žmogaus sielos.

4. Trylika karalysčių

Viena mįslingiausių kūrinio dalių yra sąrašas apie trylika karalysčių, kurių kiekviena pateikia savo klaidingą versiją apie tai, iš kur atsirado Išgelbėtojas. Tik „karalystė be karaliaus“ (tikrieji gnostikai) žino tiesą – kad Išgelbėtojas kilo iš nepažinaus Aukščiausiojo Šaltinio.

Kūrinio charakteristika

Adomo apokalipsė

Apreiškimas, kurio Adomas išmokė savo sūnų Setą septintaisiais šimtaisiais metais, sakydamas:

Klausykis mano žodžių, mano sūnau Setai. Kai Dievas sukūrė mane iš žemės kartu su Ieva, tavo motina, aš vaikščiojau su ja šlovėje, kurią ji regėjo eone, iš kurio mes buvome kilę. Ji išmokė mane žodžio apie amžinojo Dievo pažinimą. Ir mes buvome panašūs į didžiuosius amžinuosius angelus, nes buvome aukštesni už dievą, kuris mus sukūrė, ir už galybes, esančias su juo, kurių mes nepažinojome.

Tuomet Dievas, eonų ir galybių valdovas, rūstybėje mus atskyrė. Ir mes tapome dviem eonais. Ir šlovė, buvusi mūsų širdyje (širdyse), apleido mus, mane ir tavo motiną Ievą, kartu su pirmuoju pažinimu, kuris alsavo mumyse. Ji (šlovė) pabėgo nuo mūsų; ji įžengė į […] didįjį […], kuris buvo kilęs ne iš šio eono, iš kurio buvome kilę mes, aš ir Ieva, tavo motina. Bet jis (pažinimas) įžengė į didžiųjų eonų sėklą. Dėl šios priežasties aš pats pavadinau tave vardu to žmogaus, kuris yra iš didžiosios kartos sėklos arba iš kurio (ji kyla). Po tų dienų amžinasis tiesos Dievo pažinimas pasitraukė nuo manęs ir tavo motinos Ievos. Nuo to laiko mes pažinome negyvus dalykus, kaip žmonės. Tuomet mes atpažinome Dievą, kuris mus sukūrė. Nes mes nebuvome svetimi jo galybėms. Ir mes tarnavome jam baimėje ir vergystėje. Ir po šių dalykų mes tapome aptemę savo širdyje (širdyse). Dabar aš miegojau savo širdies mintyje.

Ir aš pamačiau tris vyrus priešais save, kurių pavidalo nepajėgiau atpažinti, nes jie nebuvo galybės to Dievo, kuris mus sukūrė. Jie pranoko […] šlovę ir […] vyrus […], sakydami man: „Kelkis, Adomai, iš mirties miego ir išgirsk apie eoną ir sėklą to žmogaus, kuriam atėjo gyvybė, kuris kilo iš tavęs ir iš Ievos, tavo žmonos.“

Kai išgirdau šiuos žodžius iš didžiųjų vyrų, stovinčių priešais mane, tada mes atsidusome, aš ir Ieva, savo širdyje (širdyse). Ir Viešpats, Dievas, kuris mus sukūrė, stojo prieš mus. Jis tarė mums: „Adomai, kodėl (abudu) dūsavote savo širdyse? Argi nežinote, kad aš esu Dievas, kuris jus sukūrė? Ir aš įkvėpiau į jus gyvybės dvasią kaip gyvą sielą.“ Tuomet tamsa užgulė mūsų akis.

Tuomet Dievas, kuris mus sukūrė, sukūrė sūnų iš savęs ir Ievos, tavo motinos. Aš pažinau saldų geismą tavo motinai, nes […] savo […] mintyje aš pažinau saldų geismą tavo motinai. Tada mūsų amžinojo pažinimo jėga mumyse buvo sunaikinta, ir mus apėmė silpnumas. Todėl mūsų gyvenimo dienos tapo negausios. Nes aš supratau, kad patekau mirties valdžion.

Dabar gi, mano sūnau Setai, aš atskleisiu tau dalykus, kuriuos tie vyrai, kuriuos mačiau pirmiau, man atskleidė: kai aš užbaigsiu šios kartos laikus ir kartos metai bus išpildyti, tada […] vergas […].

Nes Visagalio Dievo liūtys bus išlietos, kad jis sunaikintų visą kūną [Visagalio Dievo, kad jis sunaikintų visą kūną] nuo žemės dėl dalykų, kurių jis siekia, kartu su tais, kurie yra iš sėklos vyrų, kuriems perėjo pažinimo gyvybė, kilusi iš manęs ir Ievos, tavo motinos. Nes jie buvo jam svetimi. Po to didieji angelai atvyks ant aukštų debesų ir nuneš tuos vyrus į vietą, kurioje gyvena gyvybės dvasia […] šlovė […] ten, […] ateis iš dangaus į žemę. Tada visa daugybė kūnų bus palikta vandenyse.

Tuomet Dievas ilsėsis nuo savo rūstybės. Ir jis mes savo galią ant vandenų, ir suteiks galią savo sūnums bei jų žmonoms per arką, kartu su gyvūnais, kurie jam patiko, ir dangaus paukščiais, kuriuos jis pašaukė ir paleido į žemę. Ir Dievas tars Nojui – kurį kartos vadins „Deukalionu“: „Štai, aš apsaugojau <tave> arkoje kartu su tavo žmona, tavo sūnumis ir jų žmonomis, jų gyvūnais ir dangaus paukščiais, kuriuos tu pašaukei ir paleidai į žemę. Todėl aš atiduosiu žemę tau – tau ir tavo sūnums. Karališkai tu ją valdysi – tu ir tavo sūnūs. Ir nekils iš tavęs sėkla vyrų, kurie nestovės mano akivaizdoje kitoje šlovėje.“

Tuomet jie taps lyg didžiosios šviesos debesis. Ateis tie vyrai, kurie buvo išmestieji iš didžiųjų eonų ir angelų pažinimo. Jie stosis priešais Nojų ir eonus. Ir Dievas tars Nojui: „Kodėl nukrypai nuo to, ką tau sakiau? Tu sukūrei kitą kartą, kad paniekintum mano galią.“ Tada Nojus tars: „Aš liudysiu prieš tavo galybę, kad šių vyrų karta kilo ne iš manęs ir ne iš mano sūnų […] pažinimas.“

Ir jis […] tuos vyrus ir atves juos į jiems skirtą žemę, ir pastatys jiems šventą buveinę. Ir jie bus vadinami tuo vardu ir gyvens ten šešis šimtus metų negendamumo pažinime. Ir didžiosios Šviesos angelai gyvens su jais. Joks bjaurus darbas negyvens jų širdyje (širdyse), bet tik Dievo pažinimas.

Tuomet Nojus padalins visą žemę savo sūnums, Hamui, Jafetui ir Semui. Jis tars jiems: „Mano sūnūs, klausykite mano žodžių. Štai, aš padalinau žemę tarp jūsų. Bet tarnaukite jam baimėje ir vergystėje visas savo gyvenimo dienas. Teneatsitraukia jūsų sėkla nuo Visagalio Dievo veido. […] aš ir tavo […] Nojaus sūnus: „Mano sėkla bus tinkama tavo ir tavo galios akivaizdoje. Užantspauduok ją savo tvirta ranka, su baime ir įsakymu, kad visa sėkla, kuri kilo iš manęs, nebūtų atgręžta nuo tavęs ir Visagalio Dievo, bet tarnautų nusižeminime ir savo pažinimo baimėje.“

Tuomet kiti iš Hamo ir Jafeto sėklos ateis, keturi šimtai tūkstančių vyrų, ir įžengs į kitą žemę, ir laikinai apsistos su tais vyrais, kurie kilo iš didžiojo amžinojo pažinimo. Nes jų galios šešėlis saugos tuos, kurie apsistojo su jais, nuo kiekvieno pikto dalyko ir kiekvieno netyro geismo. Tada Hamo ir Jafeto sėkla suformuos dvylika karalysčių, ir jų sėkla taip pat įžengs į kitos tautos karalystę.

Tuomet […] pasitars […] kurie yra mirę, iš didžiųjų negendamumo eonų. Ir jie nueis pas Saklą, savo Dievą. Jie įžengs pas galybes, kaltindami didžiuosius vyrus, esančius savo šlovėje.

Jie sakys Saklai: „Kokia yra galia šių vyrų, kurie stojo tavo akivaizdon, kurie buvo paimti iš Hamo ir Jafeto sėklos, kurių skaičius bus keturi šimtai <tūkstančių> vyrų? Jie buvo priimti į kitą eoną, iš kurio buvo kilę, ir jie apvertė visą tavo galios šlovę ir tavo rankos valdžią. Nes Nojaus sėkla per jo sūnus įvykdė visą tavo valią, ir (taip padarė) visos galybės eonuose, kuriuos valdo tavo galybė, tuo tarpu tiek anie vyrai, tiek tie, kurie laikinai glaudžiasi jų šlovėje, tavo valios nevykdė. Bet jie nukreipė (šalin) visą tavo minią.“

Tuomet eonų dievas duos jiems (keletą) tų, kurie jam tarnauja […]. Jie ateis į tą žemę, kur bus didieji vyrai, kurie nebuvo sutepti ir nebus sutepti jokio geismo. Nes jų siela atėjo ne iš suteptos rankos, bet ji atėjo iš didžio amžinojo angelo įsakymo. Tada ugnis, siera ir derva bus mesta ant tų vyrų, ir ugnis bei (akinanti) migla užguls tuos eonus, ir šviesulių galybių akys aptems, ir eonai nematys jų tomis dienomis. Ir didieji šviesos debesys nusileis, ir kiti šviesos debesys nusileis ant jų iš didžiųjų eonų.

Abrasaksas, Sablas ir Gamalielis nusileis ir išves tuos vyrus iš ugnies ir rūstybės, ir iškels juos virš eonų ir galybių valdovų, ir paims juos šalin […] gyvybės […] ir paims juos šalin […] eonai […] didžiojo buveinė […] ten, su šventaisiais angelais ir eonais. Tie vyrai bus kaip tie angelai, nes jie jiems nėra svetimi. Bet jie veikia negendamumo sėkloje.

Ir vėl, trečiąjį kartą, pažinimo šviesulys praeis didžioje šlovėje, kad paliktų (kažką) iš Nojaus ir Hamo bei Jafeto sūnų sėklos – kad paliktų sau vaisių vedančių medžių. Ir jis atpirks jų sielas iš mirties dienos. Nes visa kūrinija, kilusi iš negyvos žemės, bus mirties valdžioje. Bet tie, kurie apmąsto amžinojo Dievo pažinimą savo širdyje (širdyse), nepražus. Nes jie gavo dvasią ne vien iš šios karalystės, bet jie gavo (ją) iš […] amžinojo angelo. […] šviesulys […] ateis ant […] kas yra mirę […] Seto. Ir jis darys ženklus ir stebuklus, kad paniekintų galybes ir jų valdovą.

Tuomet galybių dievas sunerims, sakydamas: „Kokia yra galia šio žmogaus, kuris yra aukštesnis už mus?“ Tada jis sukels didžią rūstybę prieš tą žmogų. Ir šlovė pasitrauks ir gyvens šventuose namuose, kuriuos ji sau pasirinko. Ir galybės neregės jos savo akimis, nei matys jos šviesulį. Tada jos baus kūną to žmogaus, ant kurio nužengė šventoji dvasia.

Tada angelai ir visos galybių kartos vartos vardą klysdami, klausdami: „Iš kur tai (klaida) atsirado?“ arba „Iš kur atsirado apgaulės žodžiai, kurių visos galybės neįstengė atskleisti?“

Dabar gi pirmoji karalystė sako apie jį, kad jis atėjo iš […]. Dvasia […] į dangų. Jis buvo maitinamas danguje. Jis gavo tojo šlovę ir galią. Jis atėjo į savo motinos prieglobstį. Ir taip jis atėjo prie vandens.

Antroji karalystė sako apie jį, kad jis atėjo iš didžio pranašo. Ir atskrido paukštis, paėmė gimusį vaiką ir nunešė jį ant aukšto kalno. Ir jį maitino dangaus paukštis. Ten pasirodė angelas. Jis tarė jam: „Kelkis! Dievas suteikė tau šlovę.“ Jis gavo šlovę ir jėgą. Ir taip jis atėjo prie vandens.

Trečioji karalystė sako apie jį, kad jis atėjo iš mergelės įsčių. Jis buvo išvytas iš savo miesto, jis ir jo motina. Jis buvo atvestas į dykumos vietą. Ten jis buvo maitinamas. Jis atėjo ir gavo šlovę bei jėgą. Ir taip jis atėjo prie vandens.

Ketvirtoji karalystė sako apie jį, kad jis atėjo iš mergelės. […] Saliamonas ieškojo jos, jis ir Fersalas, ir Sauelis, ir jo kariaunos, kurios buvo išsiųstos. Pats Saliamonas pasiuntė savo demonų kariauną ieškoti mergelės. Ir jie nerado tos, kurios ieškojo, bet mergelę, kurią jiems davė. Būtent ją jie atvedė. Saliamonas ją paėmė. Mergelė tapo nėščia ir ten pagimdė vaiką. Ji maitino jį dykumos pakraštyje. Kai jis buvo primaitintas, jis gavo šlovę ir galią iš sėklos, iš kurios buvo pradėtas. Ir taip jis atėjo prie vandens.

Ir penktoji karalystė sako apie jį, kad jis atėjo iš lašo iš dangaus. Jis buvo mestas į jūrą. Bedugnė priėmė jį, pagimdė jį ir atnešė į dangų. Jis gavo šlovę ir galią. Ir taip jis atėjo prie vandens.

Ir šeštoji karalystė sako, kad […] žemyn į eoną, kuris yra apačioje, kad pririnktų gėlių. Ji tapo nėščia nuo gėlių geismo. Ji pagimdė jį toje vietoje. Gėlių sodo angelai jį maitino. Jis gavo ten šlovę ir galią. Ir taip jis atėjo prie vandens.

Ir septintoji karalystė sako apie jį, kad jis yra lašas. Jis atėjo iš dangaus į žemę. Drakonai nunešė jį žemyn į urvus. Jis tapo vaiku. Dvasia nužengė ant jo ir iškėlė jį į aukštybes, į vietą, iš kurios lašas buvo kilęs. Jis gavo ten šlovę ir galią. Ir taip jis atėjo prie vandens.

Ir aštuntoji karalystė sako apie jį, kad debesis atėjo ant žemės ir apgaubė uolą. Jis kilo iš jos. Angelai, buvę virš debesies, jį maitino. Jis gavo ten šlovę ir galią. Ir taip jis atėjo prie vandens.

Ir devintoji karalystė sako apie jį, kad iš devynių Mūzų viena atsiskyrė. Ji atėjo ant aukšto kalno ir praleido (šiek tiek) laiko sėdėdama ten, tad ji geidė savęs vienos, kad taptų dvilytė. Ji išpildė savo geismą ir tapo nėščia iš savo geismo. Jis gimė. Angelai, kurie buvo virš geismo, jį maitino. Ir jis gavo ten šlovę ir galią. Ir taip jis atėjo prie vandens.

Dešimtoji karalystė sako apie jį, kad jo dievas pamilo geismo debesį. Jis pradėjo jį savo rankoje ir metė ant debesies virš savęs (dalį) lašo, ir jis gimė. Jis gavo ten šlovę ir galią. Ir taip jis atėjo prie vandens.

Ir vienuoliktoji karalystė sako, kad tėvas geidė savo paties dukters. Ji pati tapo nėščia nuo savo tėvo. Ji išmetė […] kapą dykumoje. Angelas maitino jį ten. Ir taip jis atėjo prie vandens.

Dvyliktoji karalystė sako apie jį, kad jis kilo iš dviejų šviesulių. Jis buvo maitinamas ten. Jis gavo šlovę ir galią. Ir taip jis atėjo prie vandens.

Ir tryliktoji karalystė sako apie jį, kad kiekvienas jų valdovo gimimas yra žodis. Ir šis žodis gavo mandatą ten. Jis gavo šlovę ir galią. Ir taip jis atėjo prie vandens, idant tų galybių geismas būtų patenkintas.

Bet karta, neturinti karaliaus virš savęs, sako, kad Dievas išsirinko jį iš visų eonų. Jis padarė, kad nesuteptojo tiesos pažinimas atsirastų jame. Jis tarė: „Iš svetimo oro, iš didžiojo eono, atėjo didysis šviesulys. Ir jis nušvietė kartą tų žmonių, kuriuos pasirinko sau, kad jie galėtų šviesti visam eonui.“

Tuomet sėkla, tie, kurie priims jo vardą ant vandens ir (vardą) jų visų, kovos prieš galią. Ir tamsos debesis užguls juos.

Tuomet tautos šauks didžiu balsu, sakydamos: „Palaiminta tų vyrų siela, nes jie pažino Dievą tiesos pažinimu! Jie gyvens amžinai, nes jie nebuvo sugadinti savo geismo, kartu su angelais, ir neatliko galybių darbų, bet stovėjo jo akivaizdoje Dievo pažinime tarsi šviesa, kilusi iš ugnies ir kraujo.

„Bet mes atlikome kiekvieną galybių darbą beprasmiškai. Mes didžiavomės visų savo darbų nusižengimuose. Mes šaukėme prieš tiesos Dievą, nes visi jo darbai […] yra amžini. Šie yra prieš mūsų dvasias. Nes dabar mes sužinojome, kad mūsų sielos mirs mirtimi.“

Tuomet balsas atėjo pas juos, sakydamas: „Mičėjau, Mičarai ir Mnesinai, kurie esate virš šventojo krikšto ir gyvojo vandens, kodėl šaukėte prieš gyvąjį Dievą neteisėtais balsais ir liežuviais be įstatymo virš jų, ir sielomis, pilnomis kraujo ir bjaurių darbų? Jūs esate pilni darbų, kurie nėra iš tiesos, bet jūsų keliai pilni džiaugsmo ir linksmybių. Suteršę gyvybės vandenį, jūs įtraukėte jį į valią galybių, kurioms buvote atiduoti tarnauti.

„Ir jūsų mintis nėra panaši į mintį tų vyrų, kuriuos jūs persekiojate […] geismas […]. Jų vaisius nevysta. Bet jie bus žinomi iki pat didžiųjų eonų, nes žodžiai, kuriuos jie išsaugojo, apie eonų Dievą, nebuvo patikėti knygai ir nebuvo užrašyti. Bet angeliškos (būtybės) atneš juos, kurių visos žmonių kartos nepažins. Nes jie bus ant aukšto kalno, ant tiesos uolos. Todėl jie bus pavadinti „Negendamumo ir Tiesos žodžiais“, tiems, kurie pažįsta amžinąjį Dievą pažinimo išmintyje ir angelų mokyme amžinai, nes jis žino visus dalykus.“

Tai yra apreiškimai, kuriuos Adomas atskleidė Setui, savo sūnui. Ir jo sūnus mokė savo sėklą apie juos. Tai yra paslėptasis Adomo pažinimas, kurį jis perdavė Setui, kuris yra šventasis krikštas tų, kurie pažįsta amžinąjį pažinimą per gimusius iš žodžio ir negendamų šviesulių, kilusių iš šventosios sėklos: Jesėjaus, Mazarejaus, Jesedekiejaus, Gyvojo Vandens.