„Adomo testamentas“ (Testament of Adam) yra vienas intriguojančių ankstyvosios krikščionybės apokrifų, kuris skaitytoją nukelia į pirmųjų žmonių egzistencijos saulėlydį. Šis III–IV a. kūrinys, mokslo pasaulyje žinomas lotynišku pavadinimu Testamentum Adami, originaliai buvo parašytas sirų kalba (Diyatēqī d-Ādām). Jis priklauso literatūrinio žanro „testamentams“, kuriuose bibliniai patriarchai prieš mirtį susirenka savo vaikus, kad perduotų jiems ne materialų turtą, o dvasinį palikimą – apreiškimus apie pasaulio sandarą, ateities įvykius ir Dievo planą žmonijai.
Šis tekstas yra ne tik religinis dokumentas, bet ir unikalus kosminės harmonijos aprašymas, atskleidžiantis, kaip senovės krikščionys įsivaizdavo ryšį tarp matomo ir nematomo pasaulio. Adomas čia pasirodo ne tik kaip nusidėjėlis, išvarytas iš Edeno, bet ir kaip išmintingas vizionierius, kuriam Dievas atvėrė dangaus paslaptis, kad šis jas perduotų savo sūnui Setui.
Visatos liturgija: Horariumas
Viena įspūdingiausių ir originaliausių kūrinio dalių yra Horariumas (valandų aprašymas). Sirų rankraščiuose ši dalis dažnai išskiriama kaip atskiras vienetas. Adomas aiškina Setui, kad kiekviena valanda turi savo specifinę dvasinę paskirtį ir kad visa kūrinija dalyvauja nenutrūkstamoje maldoje.
Naktinis ciklas prasideda nuo demonų, kurie pirmąją nakties valandą nustoja kenkti ir pripažįsta Dievo galybę. Vėliau seka žuvų, vandenų, ugnies ir net bedugnės (prarajos) šlovinimo valandos. Tai parodo, kad net tamsiausios ir giliausios kūrinijos vietos priklauso Dievo tvarkai. Paskutinėmis nakties valandomis gieda gaidžiai, o danguje atsidaro vartai maldoms priimti.
Dienos metu ši kosminė liturgija tęsiasi: ryte Dievą šlovina paukščiai, vėliau gyvuliai ir žvėrys, kol galiausiai pasiekiamas aukščiausias taškas, kai į maldą įsijungia angelų chorai. Šis aprašymas skaitytojui sukuria įspūdį apie „kvėpuojančią“ visatą, kurioje žmogus nėra vienišas garbintojas – jis yra dalis milžiniško, dvasinio mechanizmo.
Dangaus architektūra: Angelų hierarchija
Antroje kūrinio dalyje, kuri tekstuose kartais įvardijama kaip Hierarchia, Adomas atskleidžia Setui dangaus būtybių paslaptis. Tai vienas ankstyviausių bandymų susisteminti dangiškąsias eiles. Adomas mini devynias angelų kategorijas, kurios sirų tradicijoje vadinamos specifiniais terminais:
- Malake (Angelai) – žemiausioji pakopa, tiesioginiai pasiuntiniai.
- Arkangelai – aukštesni vadovai.
- Archonai (Kunigaikštystės) – valdantys gamtos stichijas.
- Exousiai (Valdžios).
- Dunameis (Jėgos) – palaikančios dangaus kūnų judėjimą.
- Kyriotetes (Viešpatystės).
- Thronoi (Sostai) – palaikantys Dievo vežimą.
- Cherubim (Cherubinai) ir Seraphim (Serafimai) – artimiausios Dievui būtybės.
Kiekviena ši grupė turi savo „darbo sritį“. Vieni atsakingi už vėjus, debesis ir lietų, kiti saugo žmones nuo demonų puolimo. Ši dalis pabrėžia idėją, kad dvasinis pasaulis nėra chaotiškas; jis yra griežtai suorganizuotas pagal Dievo nustatytą tvarką.
Pranašystės apie Tvaną ir Išganytoją
Trečioji dalis, dažnai vadinama Prophetia (Pranašystė), fokusuojasi į ateities istoriją. Adomas perspėja Setą apie artėjantį Tvaną, kuris ištiks žemę dėl Kaino palikuonių nuodėmių. Tačiau svarbiausia pranašystė yra nukreipta į Dievo Sūnaus, sirų tekstuose vadinamo Mshikha (Mesiju), atėjimą.
Adomas pranašauja, kad Žodis taps kūnu ir gims iš mergelės. Jis detaliai nurodo, kad Išganytojas bus panardintas į Jordaną, prikaltas prie kryžiaus, mirs ir prisikels, taip atverdamas duris Adomui ir jo palikuonims sugrįžti į prarastąjį rojų. Įdomu tai, kad tekstas mini magus (išminčius), kurie atneš dovanas Kristui, siedamas tai su paties Adomo paliktais nurodymais. Tai sukuria nenutrūkstamą liniją nuo žmonijos aušros iki krikščioniškojo išganymo momento.
Kūrinio teologinė ir kultūrinė reikšmė
Kodėl „Adomo testamentas“ mums svarbus šiandien? Pirmiausia, jis atskleidžia sirų krikščionybės grožį ir mistiškumą. Ši tradicija buvo mažiau paveikta graikų filosofinio racionalizmo ir labiau rėmėsi poezija, simboliais bei vizijomis.
Antra, kūrinys bando atsakyti į fundamentalų klausimą: kaip žmogus, patyręs nuosmukį, gali vėl bendrauti su Dievu? Atsakymas slypi žiniose, kurias Adomas perduoda Setui. Tai žinojimas apie pasaulio tvarką, apie tai, kad malda yra visatos variklis, ir apie tai, kad Dievas niekada nepalieka savo kūrinijos be vilties.
Nors šis tekstas nebuvo įtrauktas į oficialų Biblijos kanoną, jis ilgą laiką buvo skaitomas ir gerbiamas Rytų Bažnyčiose. Jis suteikė paprastiems tikintiesiems vaizdingą supratimą apie tai, kas vyksta danguje, ir sustiprino viltį, kad net po didžiausio nuopolio yra kelias atgal į šviesą.
„Adomo testamentas“ moko mus matyti pasaulį ne kaip atsitiktinių įvykių seką, o kaip sakralų vyksmą, kuriame dalyvauja viskas – nuo mažiausios žuvies vandenyne iki galingiausio serafimo prie Dievo sosto. Tai kūrinys apie atmintį, dvasinį paveldą ir neblėstančią viltį.
Adomo testamentas
Išversta iš M. Kmosko parengto leidimo „Testamentum Patris Nostri Adam“, Patrologia Syriaca (3 tomai; Turnhout: Brepols, 1907), 2:1339-46.
Adomas tarė savo sūnui Setui:
„Girdėjau, mano sūnau, kad po ilgo laiko į pasaulį ateis Dievas. Jis bus pradėtas mergelės, apsivilks kūnu, gims kaip žmogus ir augs kaip vaikas. Jis darys ženklus ir stebuklus žemėje – vaikščios jūros bangomis, sudraus vėjus, kad šie nurimtų, lieps bangoms liautis (bangavus), atvers aklųjų akis, apvalys raupsuotuosius, kurtiesiems grąžins klausą, nebyliams suteiks kalbą, ištiesins sulinkusius, sustiprins paralyžiuotus, ras paklydusius, išvarys velnius, išmes demonus.
Nes Jis man pasakė Rojuje, kai aš nuskyniau vaisių, kuris savyje slėpė Mirtį: „Adomai, Adomai, nebijok. Tu troškai tapti dievu. Aš padarysiu tave dievu, ne dabar, bet po daugelio metų. Aš atiduosiu tave Mirčiai, ir lervos bei kirmėlės suės tavo kūną.“
Aš atsakiau, tardamas jam: „Kodėl, mano Viešpatie?“ Jis man tarė: „Kadangi įsiklausei į žalčio žodžius, tu ir tavo palikuonys tarnausite maistu žalčiui. Bet po trumpo laiko tau bus parodytas gailestingumas, nes buvai sukurtas pagal Mano atvaizdą, ir aš nepaliksiu tavęs sunykti Šeole. Dėl tavęs aš gimsiu iš mergelės Mirjam, ir dėl tavęs patirsiu Mirtį bei įžengsiu į Mirties karalystę. Dėl tavęs aš sukursiu naujus dangus ir tavo palikuonims suteiksiu valdžią juose. Po trijų dienų kapavietėje aš prikelsiu kūną, kurį apsivilkau dėl tavęs, ir pasodinsiu tave savo dieviškosios buveinės dešinėje, ir padarysiu tave dievišką, kaip tu troškai. Aš priimu (tai) laisva valia ir atkursiu tave bei tavo palikuonis, nes toks yra dangaus teisingumas.“
Taip pat sužinojau, mano sūnau Setai, kad ateis Tvanas ir apvalys visą žemę dėl tavo brolio Kaino palikuonių. Dėl pavydo tavo seseriai Lebudai jis nužudė tavo brolį Abelį. Panašiai ir dėl tavo motinos Ievos atsirado nuodėmės. O po Tvano metai tolesniam pasaulio gyvavimui bus 6000 metų. Ir tada ateis jo pabaiga.“
Ir aš, Setas, užrašiau šį testamentą. Mano tėvas mirė ir buvo palaidotas į rytus nuo Rojaus, priešais pirmąjį žemėje pastatytą miestą, pavadintą Henochu. Adomą (į kapą) palydėjo angelai ir dangaus galybės, nes jis buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Saulė ir mėnulis aptemo, ir septynias dienas tvyrojo tiršta tamsa. Mes užantspaudavome testamentą ir padėjome jį į Lobių olą kartu su atnašomis, kurias Adomas buvo išsinešęs iš Rojaus – auksu, mira ir smilkalais. Ir atvyko Išminčiai, karalių sūnūs, paėmė juos ir nunešė Dievo Sūnui į olą Judėjos Betliejuje.
Baigtas mūsų protėvio Adomo testamentas.
Pagrindiniai terminai iš „Adomo testamento“
Bendrieji
- Testamentum Adami – lotyniškas pavadinimas, „Adomo testamentas“.
- Diyatēqī d-Ādām (sirų) – „Adomo testamentas“.
- Horarium – kūrinijos liturgija pagal valandas (kosminė maldos tvarka).
- Hierarchia – angelų hierarchijos aprašymas.
- Prophetia – pranašystės apie Tvaną ir Mesijo atėjimą.
- Sheol – mirusiųjų buveinė, požemio pasaulis (hebrajiška sąvoka).
Kristologiniai
- Mshikha (sirų) – Mesijas, Kristus.
- Miriam – Marija, Kristaus motina.
- Jordan – Jordano upė, krikšto vieta.
- Magoi – Išminčiai, „magi“, karalių sūnūs, atnešę dovanas Kristui.
Angelų hierarchija (graikiški terminai, sirų tradicijoje vartojami adaptuoti)
- Malake – Angelai (pasiuntiniai).
- Archangeloi – Arkangelai.
- Archontes – Kunigaikštystės, valdantys stichijas.
- Exousiai – Valdžios.
- Dynameis – Jėgos, palaikančios kosmoso tvarką.
- Kyriotetes – Viešpatystės.
- Thronoi – Sostai, palaikantys Dievo vežimą.
- Cherubim – Cherubinai.
- Seraphim – Serafimai.
Kosminės liturgijos elementai
- Bedugnė (Abyssos) – praraja, kuri taip pat šlovina Dievą.
- Gaidių giesmė – paskutinė nakties valanda, kai gaidžiai gieda Dievo garbei.
- Saulė ir mėnulis – kosminiai kūnai, dalyvaujantys liturgijoje.