Jonas Kantijus Silezietis

Jei literatūrinis grafas Drakula gimė iš Bramo Stokerio vaizduotės, tai Jonas Kantijus Silezietis (lot. Johannes Cantius) buvo „tikrasis“ košmaras, kurio istorija buvo dokumentuojama kaip teisinis ir medicininis faktas. Jo byla – tai viena ryškiausių ataskaitų apie vadinamuosius „post-mortem“ (pomirtinius) sugrįžėlius, kurią savo „Pragaro žodyne“ išgarsino J. Collin de Plancy.

1. Nuo gerbiamo tarėjo iki pasmerktos sielos

Jonas Kantijus buvo pasiturintis ir įtakingas Pešto miesto (šiandieninis Budapeštas) tarėjas. Jis garsėjo teisingumu, sąžiningumu ir… meile prabangiam gyvenimui. Tačiau jo mirtis buvo staigi ir brutali: apžiūrinėdamas savo žirgą, jis gavo stiprų spyrį į skrandį.

Agonijos metu Kantijus ištarė žodžius, kurie vėliau tapo jo pasmerkimo pagrindu: „Mano nuodėmės tokios didelės, kad Dievas man niekada neatleis“. Šis prisipažinimų pliūpsnis ir faktas, kad jis namuose laikė milžinišką juodą katę bei įtartinai greitai praturtėjo, privertė miestiečius patikėti, jog tarėjas buvo sudaręs sutartį su tamsos jėgomis.

2. Teroras po laidotuvių: Šmėkla, kuri neilsi

Vos tik Kantijus buvo palaidotas, mieste prasidėjo antgamtinis chaosas:

• Fizinis smurtas: Šmėkla ne tik vaidenosi, bet ir fiziškai kankino žmones: vertė dvasininką lovoje, spaudė vaikų lūpas, smaugė senolius.
• Gyvūnų kankinimas: Jo arklidėse žirgai rytais būdavo rasti padengti putomis ir negyvai nuvargę, nors visą naktį praleido užrakinti.
• Metamorfozės: Liudininkai teigė matę Kantijaus galvą žibančiomis akimis, kuri gebėdavo virsti šikšnosparniu ar net šluotkočiu.

3. Ekshumacija: Vampyro požymiai

Pešto gyventojams nebegalint pakęsti teroro, buvo nuspręsta atidaryti Kantijaus kapą. Vaizdas, kurį jie išvydo po šešių mėnesių, patvirtino baisiausias nuojautas:

• Nenykstantis kūnas: Tuo tarpu kai kiti lavonai buvo virtę dulkėmis, Kantijaus kūnas buvo sveikas, oda – rausva ir elastinga.
• Gyvybės ženklai: Įpjovus kojos veną, pasipylė šviežias, gausus kraujas. Kai jam į ranką įdėjo lazdą, jis ją stipriai sugniaužė ir trumpam atmerkė akis.

4. Egzekucija ir galutinis išvadavimas

Teismas nuteisė Jono Kantijaus kūną sudeginti kaip vampyrą. Tačiau legenda pasakoja, kad pragaro jėgos nenorėjo paleisti savo grobio:

1. Svoris: Kūnas buvo toks sunkus, kad grupė vyrų negalėjo jo ištraukti iš duobės. Tik atvedus tą patį arklį, kuris jį nužudė, pavyko išvilkti palaikus į paviršių.
2. Ugnies galia: Padėtas ant laužo kūnas nesudegė. Budeliams teko jį sukapoti į smulkius gabalus ir tik tada pelenai galutinai nurimo.

5. Istorinė ir psichologinė reikšmė

Moksliniu požiūriu Jono Kantijaus byla šiandien aiškinama kaip masinė psichozė ir lavono irimo procesų nepažinimas. Tai, ką žmonės laikė „rausva oda“ ir „šviežiu krauju“, buvo natūralių dujų susidarymo pasekmė. Tačiau kultūriškai ši istorija yra neįkainojama – ji rodo, kaip stipriai XVII–XVIII a. visuomenė tikėjo, kad moralinės nuodėmės gali neleisti sielai palikti kūno, paversdamos jį „gyvuoju numirėliu“.

Jono Kantijaus bylos faktai