Žodis sabatas lietuvių kalboje užima tarpinę ir kiek komplikuotą vietą tarp religinio „šabato“ ir mitologinio „šabašo“. Štai kodėl jis egzistuoja ir kuo skiriasi:
Daugelyje Vakarų Europos kalbų (prancūzų sabbat, anglų sabbath, vokiečių sabbat) tas pats žodis vartojamas tiek žydų šventei, tiek raganų susirinkimui įvardyti. Lietuvių kalboje žodis sabatas dažnai atsiranda kaip tiesioginis, neadaptuotas vertimas iš šių kalbų. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl dirbtinis intelektas ar automatiniai vertėjai jį siūlo pirmiausia – jie tiesiog seka originalo skambesiu.
Sabatas vs. Šabašas
Nors reikšmė sutampa (abu nurodo raganų puotą), jie skiriasi savo „svoriu“ ir vartosena:
- Šabašas yra lietuvių kalboje visiškai prigijęs, fonetiškai adaptuotas terminas. Jis skamba labiau „liaudiškai“, mistiškai ir turi stiprų neigiamą, triukšmingos suirutės atspalvį.
- Sabatas lietuvių kalboje skamba akademiškiau, sausiau. Jis dažniau vartojamas istoriniuose, demonologiniuose traktatuose ar religijotyros darbuose, kai norima pabrėžti tiesioginį ryšį su viduramžių lotyniškais tekstais (sabbatum bacchanalium).
Pagrindinis skirtumas yra kontekstas ir tradicija:
- Sąmoningas supainiojimas: Viduramžiais žodis „sabatas“ raganų puotoms apibūdinti buvo parinktas specialiai. Inkvizitoriai ir teologai norėjo paniekinti žydų šventąją dieną (šabatą), priskirdami šį pavadinimą baisiems, velniškiems ritualams. Taip „sabatas“ tapo krikščioniškojo pasaulio priešybės simboliu.
- Lietuviška diferenciacija: Lietuvių kalba yra unikali tuo, kad mes turime tris skirtingas formas, leidžiančias išvengti painiavos:
- Šabatas – tik religinė žydų šventė.
- Šabašas – raganų puota, folklore įsitvirtinęs vaizdinys.
- Sabatas – terminas, kuris dažniausiai nurodo raganų puotą Vakarų Europos kultūriniame kontekste, bet lietuvių kalboje vis tiek dažniausiai keičiamas „šabašu“.