Konformizmas (lot. conformare) reiškia elgesio ar nuomonės keitimą, kad prisiderintum prie grupės. Tai ne šiaip paklusnumas, o vidinis spaudimas jaustis dalimi kažko didesnio. Žmogus gali pakeisti mintis, net jei jos teisingos, vien kad išvengtų išstūmimo. Psichologai šį reiškinį tyrinėja nuo vidurio XX amžiaus, matydami jį kaip socialinės sąveikos dalį. Bet konformizmas ne visada blogas – jis padeda palaikyti tvarką grupėje, kaip šeimoje ar darbe, kur visi laikosi taisyklių be didelių ginčų.
Psichologijoje konformizmą geriausiai iliustruoja Solomon Asch eksperimentai, atlikti 1951 metais. Jis kvietė dalyvius palyginti linijų ilgį. Grupėje buvo aktoriai, kurie tyčia sakydavo klaidingą atsakymą. Daugelis tikrų dalyvių prisitaikė, net matydami akivaizdžią tiesą – apie 75 procentai bent kartą pasidavė spaudimui. Tai parodė, kaip grupės nuomonė veikia individus, ypač kai jie bijo išsiskirti. Asch aiškino, kad žmonės ne tik vaidina, bet kartais tikrai pradeda tikėti tuo, ką sako kiti.
Kitas pavyzdys – Stanley Milgram paklusnumo tyrimai 1961 metais. Dalyviai turėjo „baudžioti” kitą žmogų elektros smūgiais už klaidas, vadovaujami autoriteto. Nors „auka” buvo aktorius, daugelis ėjo iki galo, net girdėdami riksmus. Čia konformizmas susiliejo su paklusnumu – žmonės darė tai, ko nenorėjo, vien dėl spaudimo iš viršaus. Milgram susiejo tai su Holokaustu, kur paprasti žmonės prisitaikė prie sistemos reikalavimų.
Visuomenėje konformizmas ypač stiprus totalitarinėse valstybėse. Ten valdžia reikalauja ne tik paklusnumo, bet ir vidinio pritarimo. Pavyzdžiui, Sovietų Sąjungoje ar nacistinėje Vokietijoje žmonės slėpė mintis, kad išgyventų, o daugelis pradėjo tikėti propaganda. Ryškiausiai tai matoma, kai minia seka lyderiu be klausimų, kaip masiniuose mitinguose ar ideologiniuose judėjimuose. Tokiose sistemose konformizmas tampa išlikimo būdu – nesipriešini, nes rizikuoji viskuo.
Šiuolaikinėje visuomenėje konformizmas veikia per socialinę mediją. Žmonės dalijasi nuomonėmis, kad gautų patiktukų, net jei jos ne jų. Pavyzdžiui, mados tendencijos ar politiniai judėjimai plinta greitai, nes niekas nenori išsiskirti. Tyrimai rodo, kad jauni žmonės ypač jautrūs – jie keičia elgesį, kad tiktų grupei, kartais net rizikuodami sveikata, kaip sekdami pavojingus iššūkius.
Religijoje konformizmas padeda palaikyti bendruomenę, bet gali virsti problema. Grupėse, kur visi laikosi griežtų taisyklių, nariai prisitaiko, kad jaustųsi priimti. Pavyzdžiui, kai kuriose sektose žmonės atsisako savų minčių, paklusdami lyderiui, kas veda prie izoliacijos ar net tragedijų, kaip Jonestown masinė savižudybė 1978 metais. Ten konformizmas privertė šimtus sekti beprotišką idėją. Ortodoksiniuose judaizmo ar islamo sluoksniuose moterys prisitaiko prie tradicijų, net jei jos riboja laisvę, nes baiminasi išstūmimo iš bendruomenės.
Tačiau konformizmas religijoje turi ir gerą pusę – jis stiprina solidarumą. Pavyzdžiui, krikščioniškose bendruomenėse žmonės susirenka maldoms, prisitaikydami prie grupės, kas padeda jaustis saugiai ir remiamiems. Psichologai kaip Eugenijus Laurinaitis mini, kad konformizmas susijęs su paklusnumu autoritetui, kas religijoje reiškia sekimą šventraščiais ar dvasininkais. Bet kai spaudimas per didelis, jis veda prie svyravimų – žmogus abejoja, bet lieka, nes bijo prarasti socialinius ryšius.
Pasekmės konformizmo dviprasmės. Viena vertus, jis užtikrina stabilumą – visuomenė veikia sklandžiai, kai visi laikosi normų. Kita vertus, jis slopina kūrybą ir kritinį mąstymą. Žmonės nustoja kelti klausimus, o tai leidžia plisti melams ar neteisybei. Pavyzdžiui, aplinkosaugos srityje konformizmas verčia ignoruoti klimato kaitą, nes „visi taip gyvena”. Kovoti su tuo padeda švietimas – mokyti vaikus galvoti savarankiškai, skatinti diskusijas.
Įdomu tai, kad ankstyvieji krikščionys buvo vadinami maištininkais, nes atsisakė konformizmo imperatoriaus kulto atžvilgiu. Jie pasirinko mirtį, o ne prisitaikymą prie daugumos nuomonės. Dvasinėje plotmėje konformizmas dažnai kyla iš baimės prarasti priklausymą bendruomenei, tačiau tikrasis tikėjimas reikalauja drąsos būti vienišam su Dievu. Šventieji savo gyvenimais rodė, kad tiesa nėra balsavimo rezultatas. Kai grupė reikalauja atsisakyti moralinių vertybių, dvasinis žmogus privalo rinktis tiesą, net jei tai reiškia atstūmimą. Tai nėra paprastas užsispyrimas, o gilus įsitikinimas, kad žmogaus vertė kyla iš ryšio su Kūrėju, o ne iš minios pritarimo. Taigi, dvasinis atsparumas konformizmui yra kelias į tikrąją asmens brandą.