Auguste Comte, pozityvizmo kūrėjas, savo pagrindiniame darbe „Teigiamosios filosofijos kursas“ (1830–1842) iškėlė idėją, kad žmonijos mąstymas ir visuomenės raida praeina tris vienas po kito einančias pakopas. Tai tarsi laiptai, kur kiekvienas žingsnis remiasi ankstesniu, bet galop veda prie moksliško pasaulio suvokimo. Comte matė tai kaip universalų dėsnį – ne tik individo gyvenime, bet ir visai civilizacijai.
Pirmoji pakopa – teologinė. Čia žmonės viską aiškina dievais ar antgamtinėmis jėgomis. Pradžioje fetišizmas: daiktai patys turi galių. Vėliau politezmas – daug dievų valdo pasaulį. Galop monoteizmas – vienas Dievas viską tvarko. Tai vaikiška stadija, kur vaizduotė pakeičia protą, o kunigai ir karaliai valdo visuomenę.
Antroji – metafizinė. Žmonės atsisako dievų, bet vietoj jų stato abstrakčias esmes, jėgas ar priežastis. Pavyzdžiui, vietoj Dievo – Gamta, Būtis ar Protas. Tai pereinamasis laikotarpis, kritiškas, bet vis dar spekuliatyvus. Filosofai ir teisininkai tampa įtakingi, kaip Prancūzijos revoliucijos metu, kai kalbėta apie teises ir laisvę kaip amžinas tiesas.
Trečioji – pozityvioji, arba mokslinė. Žmonės atsisako ieškoti galutinių priežasčių ir remiasi tik stebėjimais, faktais ir dėsniais. Klausiama ne „kodėl“, o „kaip“ viskas vyksta. Mokslininkai ir pramonininkai tampa visuomenės varikliu, o žinios tarnauja praktikai – gerovei ir pažangai. Comte tikėjo, kad XIX amžiuje Europa artėja prie šios pakopos.
Šis dėsnis Comte’ui buvo pagrindas sociologijai – aukščiausiam mokslui, kuris galės valdyti visuomenę kaip fizika valdo gamtą. Kritikai sako, kad jis per daug tiesmukas: religija ir metafizika neišnyko, o mokslas kartais tampa nauja „religija“. Vis dėlto idėja padėjo suprasti, kaip keičiasi pasaulėžiūra per istoriją – nuo mitų prie duomenų.