Jonas Tritemijus, originaliai Johannes Trithemius (gimęs kaip Johann Heidenberg), – vokiečių benediktinų vienuolyno abatas, renesanso laikų polimatas, žinomas kaip vienas kriptografijos pradininkų ir okultinių mokslų tyrinėtojas. Gimė 1462 metų vasario 1 dieną Trittenheime prie Mozelio upės, mirė 1516 metų gruodžio 13 dieną Viurcburge. Jo gyvenimas prasidėjo sunkiomis sąlygomis – tėvas mirė anksti, patėvis nemėgo mokslų, tad Tritemijus slapta mokėsi lotynų, graikų ir hebrajų kalbų.
1482 metais, keliaudamas iš Heidelbergo universiteto namo, sniegos audra privertė jį prisiglausti Sponheimo benediktinų vienuolyne. Ten jis liko, priėmė vienuolio įžadus ir greitai tapo abatu – vos 22 metų. Per savo valdymą Sponheime (1483–1506) jis pertvarkė vienuolyną, sukūrė vieną didžiausių bibliotekų Europoje su daugiau nei 2000 tomų, įskaitant rankraščius graikų ir hebrajų kalbomis. Vėliau tapo Šv. Jokūbo vienuolyno Viurcburge abatu. Tritemijus mokė jauną Heinrichą Corneliusą Agrippą, paveikė renesanso magiją ir kriptografiją. Jo reputacija buvo dviprasmiška – vieni matė genialų mokslininką, kiti kaltino nekromantija, o jo laiškas apie Faustą padėjo kurtis legendai apie daktarą Faustą.
Pagrindiniai kūriniai
Tritemijus rašė lotyniškai apie istoriją, magiją ir kriptografiją. Jo darbai dažnai maišė mokslą su okultizmu, o kai kurie buvo uždrausti ar laikyti pavojingais.
- Steganographia (parašyta apie 1499 m., išleista 1606 m.) – garsiausias ir kontroversiškiausias veikalas, pavadinimu reiškiantis „slaptaraštį”. Iš pažiūros knyga apie angelų magiją ir spiritų kvietimą, bet iš tikrųjų slepia sudėtingas kriptografijos sistemas – pranešimų siuntimą be simbolių ar kurjerio. Trečioji dalis ilgai laikyta tikra magija, bet vėliau įrodyta, kad ir ten užkoduoti šifrai. Tai vienas pirmųjų steganografijos (slaptos informacijos slėpimo) pavyzdžių.
- Polygraphiae (1518 m.) – pirmoji spausdinta kriptografijos knyga Europoje, skirta šiframs ir kodams, įskaitant polialfabetinius pakaitalus.
- De septem secundeis (Apie septynias antrines priežastis) – pasaulio istorija per angelų ir astrologinių jėgų prizmę, aiškinanti įvykius kaip dangiškų agentų veikimą. Tritemijaus knygoje „De septem secundeis“ tos septynios antrinės priežastys, arba dangiškosios inteligencijos, valdžiusios pasaulį pakaitomis po Dievo, yra šie angelai, susieti su planetomis: Orifielis (Saturnas), Anaelis (Venera), Zacharielis (Jupiteris), Rafaelis (Merkurijus), Samuelis (Marsas), Gabrielis (Mėnulis) ir Michaelis (Saulė).
Kiti darbai: kronikos apie Sponheimą ir Hirsau vienuolyną, katalogai garsiems rašytojams (Catalogus illustrium virorum Germaniae), traktatai apie bažnyčios rašytojus. Kai kuriuose istoriniuose tekstuose jis įterpė išgalvotų šaltinių, kad pagražintų praeitį.
Tritemijaus palikimas – tiltas tarp viduramžių magijos ir modernios kriptografijos. Jo idėjos paveikė ne tik Agrippą, bet ir vėlesnius šifrų kūrėjus, o reputacija kaip „magas” padėjo kurtis Faustui mitui. Lietuviškoje tradicijoje jo vardas retas, bet minimas kontekstuose apie praeities kronikas ar raganų medžioklę.
Tritemijus taip pat domėjosi alchemija, nors jo požiūris buvo labiau dvasinis nei materialus. Jis matė alchemiją kaip metaforą sielos valymui ir tobulėjimui, o ne vien metalų pavertimui auksu. Jo bibliotekoje buvo saugomi reti tekstai apie hermetizmą, kurie tuo metu buvo laikomi pavojingais. Jis pats tvirtino, kad jo žinios apie slaptus kodus kilo iš senovinių hebrajų kabalistinių tradicijų, kurios jam buvo atvertos per studijas. Jis buvo įsitikinęs, kad Dievo vardai turi didelę galią, ir tai buvo jo slaptų raštų pagrindas. Jo gyvenimo pabaigoje, nors ir buvo gerbiamas, jis sulaukė ir kritikos dėl savo pomėgio tyrinėti tai, kas buvo laikoma riba tarp šventumo ir uždrausto žinojimo.