Paolas Grilandis (lotyniškai Paulus Grillandus, itališkai Paolo Grillandi) buvo XVI amžiaus italų teisėjas ir demonologas, palikęs ryškų pėdsaką raganų medžioklės istorijoje. Lietuviškoje istoriografijoje jo pavardė dažniausiai rašoma su viena „l“ – Grilandis, nes taip lengviau ją adaptuoti lietuviškai ir linksniuoti. Šis žmogus tapo vienu iš svarbiausių figūrų, kurie teisiškai ir teologiškai suformulavo raganų sandėrio su velniu sampratą, o jo raštai turėjo didelę įtaką vėlesnei demonologinei tradicijai.
Grilandis gimė apie 1490 metus Abrucų regione Italijoje. Jis buvo popiežiaus paskirtas teisėjas, nagrinėjęs daugybę bylų, susijusių su raganavimu, kerais ir erezijomis. Jo praktinė patirtis teismo salėje tapo pagrindu teologiniams ir juridiniams traktatams, kuriuose jis sistemino raganų prisipažinimus, ritualus ir tariamus sandėrius su velniu. Skirtingai nei kai kurie ankstesni demonologai, Grilandis stengėsi suteikti savo raštams ne tik teologinį, bet ir teisinį svorį, todėl jo tekstai buvo naudojami kaip vadovai inkvizitoriams ir pasaulietiniams teisėjams.
Svarbiausias jo veikalas – Tractatus de hereticis et sortilegiis, išleistas 1536 metais. Šiame traktate Grilandis išskyrė dvi sandėrio su velniu formas: aiškųjį ir numanomąjį. Aiškusis sandėris buvo suprantamas kaip iškilmingas ištikimybės įžadas, duodamas velniui liudininkų akivaizdoje, kai šis pasirodydavo kokiu nors kūno pavidalu. Numanomasis sandėris, pasak Grilandžio, galėjo būti sudaromas per tarpininką – kitą raganą ar asmenį, kuris velnio vardu priimdavo prašymą ar pasižadėjimą. Tokiu būdu net ir netiesioginis susitarimas buvo laikomas tikru sandėriu su demonu. Ši samprata leido teismams pripažinti kaltę net tada, kai nebuvo „tiesioginio“ kontakto su velniu, ir išplėtė raganų kaltinimų ribas.
Grilandis savo traktate išskyrė vienuolika bendrų punktų, būdingų visiems sandėriams su velniu. Tarp jų buvo ištikimybės priesaika, kūno ženklai, ritualiniai veiksmai, velnio garbinimas, atsisakymas Kristaus ir Bažnyčios, bei kiti elementai, kurie turėjo įrodyti raganos priklausomybę demoniškai galiai. Šie punktai tapo standartine schema, pagal kurią buvo vertinami raganų prisipažinimai ir teismo bylos. Tokiu būdu Grilandis padėjo sukurti sistemą, kurioje raganų kaltinimai buvo grindžiami ne tik pasakojimais, bet ir „juridiniais kriterijais“.
Jo raštai turėjo didelę įtaką vėlesniems demonologams, tokiems kaip Jeanas Bodinas ar Nicholas Remy. Grilandis buvo laikomas autoritetu, nes jis pateikė praktinius pavyzdžius iš realių teismo bylų, o ne vien teorinius samprotavimus. Tai suteikė jo tekstams patikimumo ir padarė juos naudingus inkvizitoriams, kurie ieškojo konkrečių metodų, kaip atpažinti ir nuteisti raganą. Be to, Grilandis rašė aiškiai ir sistemingai, todėl jo traktatai buvo lengvai naudojami kaip vadovai.
Nors šiandien Grilandžio raštai vertinami kritiškai, jie išlieka svarbus šaltinis tyrinėjant raganų medžioklės istoriją. Jie atskleidžia, kaip teisinė ir teologinė mintis buvo sujungta siekiant pagrįsti raganų persekiojimą, ir kaip demonologija tapo ne tik religine, bet ir juridine disciplina. Paolas Grilandis, italų teisėjas ir demonologas, savo darbuose suformavo vieną iš kertinių raganų teismo teorijų, kurios paveikė visą XVI–XVII amžių Europos kultūrą.
Paolo Grilandžio raganų sandėrio samprata
Paolas Grilandis (lot. Paulus Grillandus) savo traktate Tractatus de hereticis et sortilegiis (1536) pirmasis sistemingai apibrėžė, kas yra sandėris tarp raganos ir velnio. Jis išskyrė dvi pagrindines formas – aiškųjį ir numanomąjį sandėrį – ir nurodė bendrus požymius, kurie leidžia teisiškai pripažinti tokį susitarimą.
1. Aiškusis sandėris
- Tai iškilmingas įžadas velniui, duodamas liudininkų akivaizdoje.
- Velnias pasirodo kokiu nors kūno pavidalu, o ragana jam prisiekia ištikimybę.
- Įžadas reiškia visišką atsisakymą Kristaus ir Bažnyčios, kartu pažadant paklusti velniui.
- Tokie sandėriai laikyti „tiesioginiais“ ir neabejotinai įrodančiais kaltę.
2. Numanomasis sandėris
- Sudaromas be tiesioginio velnio pasirodymo.
- Ragana arba kitas asmuo pateikia rašytinį prašymą ar pasižadėjimą velniui, dažnai per tarpininką.
- Net jei žmogus bijo matyti ar kalbėti su velniu, bet sudaro susitarimą jo vardu, tai vis tiek laikoma tikru sandėriu.
- Grilandis pabrėžė, kad tokia forma yra ne mažiau pavojinga, nes ji rodo sąmoningą valios nukreipimą į demonišką galybę.
3. Bendri sandėrio požymiai
Grilandis išskyrė vienuolika punktų, būdingų visiems sandėriams su velniu:
- Ištikimybės priesaika velniui.
- Atsisakymas Kristaus ir Bažnyčios.
- Kūno ženklai (pvz., „velnio žymė“ ant odos).
- Ritualiniai veiksmai, lydintys įžadą.
- Velnio garbinimas ir jo kvietimas.
- Įsipareigojimas dalyvauti sabatuose.
- Magijos praktikos naudojimas velnio vardu.
- Nuodų ar kerų vartojimas.
- Įsipareigojimas skleisti ereziją.
- Pasirengimas kenkti žmonėms ar gyvuliams.
- Nuolatinis ryšys su demoniškomis jėgomis.
Grilandžio samprata turėjo didelę įtaką vėlesnei demonologijai ir raganų teismams. Ji suteikė juridinę struktūrą, pagal kurią buvo vertinami raganų prisipažinimai ir kaltinimai. Net numanomas sandėris, be tiesioginio velnio pasirodymo, buvo laikomas pakankamu įrodymu, kad žmogus sąmoningai pasirinko velnio pusę. Tokiu būdu Grilandis išplėtė kaltinimų ribas ir padėjo įtvirtinti teisinę demonologijos sistemą XVI amžiaus Europoje.
Paolo Grilandžio vienuolika punktų, būdingų sandėriams su velniu
Paolas Grilandis savo traktate Tractatus de hereticis et sortilegiis (1536) išskyrė vienuolika bendrų požymių, kurie, jo manymu, visada lydėjo raganos sandėrį su velniu. Jie tapo teisiniu pagrindu raganų bylose ir buvo naudojami kaip „įrodymai“ kaltinimams.
- Ištikimybės priesaika velniui
Ragana iškilmingai pasižada paklusti velniui, atsisakydama Kristaus ir Bažnyčios. - Atsisakymas tikėjimo
Aiškus Kristaus, Šventosios Dvasios ir sakramentų išsižadėjimas, kaip lojalumo ženklas velniui. - Kūno ženklas („velnio žymė“) Velnias palieka ant raganos kūno žymę, kuri laikoma sandėrio patvirtinimu.
- Ritualinis įžadas Sandėris lydimas apeigų – šokio, gėrimo, kraujo aukos ar kitų simbolinių veiksmų.
- Velnio garbinimas Ragana privalo garbinti velnią kaip savo valdovą, dažnai suklupusi ar bučiuodama jo pavidalą.
- Sabatų lankymas Įsipareigojimas dalyvauti raganų susirinkimuose, kur velnias pasirodo ir priima garbinimą.
- Magijos praktikos naudojimas velnio vardu Burtai, kerai ir užkeikimai atliekami ne savo galia, bet remiantis velnio pagalba.
- Nuodų ir kerų vartojimas Ragana įsipareigoja kenkti žmonėms, gyvuliams ar pasėliams, naudodama demoniškus nuodus ir kerus.
- Erezijos skleidimas Sandėris apima įsipareigojimą skleisti klaidingą mokymą, prieštaraujantį Bažnyčiai.
- Žmonių ir gyvulių žalojimas Ragana privalo vykdyti velnio nurodymus, kurie dažnai reiškia ligų, nelaimių ar mirties sukėlimą.
- Nuolatinis ryšys su demoniškomis jėgomis Sandėris nėra vienkartinis – ragana turi nuolat palaikyti ryšį su velniu, vykdyti jo įsakymus ir atnaujinti priesaiką.
Šie vienuolika punktų sudarė standartinę schemą, pagal kurią inkvizitoriai vertino raganų prisipažinimus. Net jei ne visi požymiai buvo akivaizdūs, bet koks jų derinys buvo laikomas pakankamu įrodymu, kad žmogus sudarė sandėrį su velniu. Taip Grilandis suteikė teisinę formą demonologijai ir padėjo įtvirtinti raganų persekiojimo praktiką XVI amžiaus Europoje.