Europoje nuo vėlyvųjų viduramžių iki XVII amžiaus pabaigos kilo didelė baimė raganavimo, kuris buvo siejamas su velnio garbintojais, erezijomis ir žala visuomenei. Tokiame kontekste atsirado specialūs vadovai – knygos, skirtos paaiškinti, kaip atpažinti, apklausti ir bausti įtariamus raganavimu. Šie tekstai rašyti dažniausiai dvasininkų, inkvizitorių ar valdovų, kurie matė raganavimą kaip grėsmę krikščioniškajai tvarkai. Pavyzdžiui, Bažnyčia ir pasaulietinė valdžia norėjo turėti aiškias taisykles, kad galėtų vykdyti masinius teismus – tai padėjo pateisinti kankinimus, prisipažinimų išgavimą ir egzekucijas. Tokie vadovai kilo iš poreikio sisteminti persekiojimą: tuo metu Europoje siautė raganų medžioklės bangos, kurias skatino religiniai konfliktai, socialiniai neramumai, ligos ar derliaus nuostoliai, priskiriami raganoms. Jie tarnavo kaip praktiniai įrankiai teisėjams ir inkvizitoriams, kad galėtų „įrodyti” raganavimą remdamiesi teologiniais argumentais, liudininkų pasakojimais ar fiziniais ženklais ant kūno. Be to, šie vadovai skleidė idėją, kad raganos dažniausiai moterys, linkusios į geismą ir silpnybę, kas prisidėjo prie mizoginijos ir tūkstančių nekaltų aukų.
Žinomiausi raganų medžioklės vadovai
- Formicarius (lotyniškas originalas, parašytas 1435–1437 m., Johannes Nider) – lietuviškai „Skruzdėlynas“. Tai vienas pirmųjų spausdintų tekstų apie raganavimą (antras po Alphonso de Spina knygos). Dominikonų teologas Nideris naudojo skruzdėlių koloniją kaip metaforą harmoningai visuomenei, bet penktoje dalyje detaliai aprašė raganas kaip velnio tarnaites. Knyga paremta realiais teismais Simmės slėnyje Šveicarijoje ir Berno regione, kur Nideris rinko liudijimus iš teisėjų ir inkvizitorių. Ji pabrėžė, kad moterys dažniau linkusios į raganavimą dėl silpnesnės prigimties, ir tapo svarbiu šaltiniu vėlesniems vadovams, įskaitant „Raganų kūjį“.
- Malleus Maleficarum (lotyniškas originalas, 1486–1487 m., Heinrich Kramer, su Jacob Sprenger vardu) – lietuviškai „Raganų kūjis“. Žymiausias ir įtakingiausias vadovas, išspausdintas netrukus po popiežiaus bulės, suteikusios inkvizitoriams daugiau galių. Knyga padalinta į tris dalis: raganavimo egzistavimo įrodymai (su stipria mizoginija – moterys vaizduojamos kaip lengviau paperkamos velnio), raganų daromi nusikaltimai (įskaitant santykius su demonais, impotencijos sukėlimą) ir praktiniai nurodymai teismams – kaip atpažinti, kankinti, teisti ir bausti. Krameris parašė ją po nesėkmingų raganų medžioklių Insbruke, kur buvo išvarytas. Ji išleista daug kartų (iki 1669 m. bent 29 leidimai) ir prisidėjo prie dešimčių tūkstančių egzekucijų, nors Bažnyčia jos oficialiai niekada visiškai nepatvirtino.
- Daemonologie (angliškas originalas, 1597 m., karalius James VI iš Škotijos) – lietuviškai „Demonologija“. Parašyta dialogo forma po Šiaurės Berwicko raganų teismų 1590–1591 m., kur karalius pats dalyvavo kaip teisėjas – kaltinimai siekė net bandymo nužudyti jį ir jo nuotaką per audrą. Knyga aptaria raganavimą, demonus, nekromantiją ir būdus juos atpažinti, remdamasi Škotijos atvejais. Ji pateisino raganų medžiokles ir turėjo įtakos vėlesniems Anglijos teisės aktams bei galbūt Shakespeare’o „Makbetui“. Jamesas vėliau tapo Anglijos karaliumi ir jo požiūris sustiprino persekiojimus.
- Compendium Maleficarum (lotyniškas originalas, 1608 m., Francesco Maria Guazzo, antras leidimas 1626 m.) – lietuviškai „Raganiškumo kompendiumas“. Italų kunigas Guazzo surinko žinių iš daug šaltinių, įskaitant Nicolas Remy. Knyga detaliai aprašo raganų sandorius su velniu, sabatus, seksualinius santykius su inkubais ir sukubais, nuodus, demonų klasifikaciją (remiantis Michael Psellus) ir egzorcizmus. Ji gausiai iliustruota medžio raižiniais, vaizduojančiais ritualus ir demonus. Guazzo pats dalyvavo egzorcizmuose, pavyzdžiui, Kleve hercogo atveju, ir knyga buvo laikoma autoritetinga XVII a.
- The Discovery of Witches (angliškas originalas, 1647 m., Matthew Hopkins) – lietuviškai „Raganų atradimas“. Praktinis vadovas iš Anglijos pilietinio karo laikų, parašytas garsiausio raganų medžiotojo Matthew Hopkins, pasivadinusio „Witchfinder General“ (Raganų medžioklės generolas). Knyga atsako į kritiką ir aprašo metodus: velnio ženklų paieška (adatų dūris), plaukimo testas (ragana plaukia, nes atsisakė krikšto), miego atėmimas prisipažinimams. Hopkins su padėjėju John Stearne per 1644–1646 m. apkaltino šimtus žmonių, daugiausia Rytų Anglijoje, ir prisidėjo prie apie 300 egzekucijų – daugiau nei per visus ankstesnius 160 metų Anglijoje. Knyga paremta karaliaus James idėjomis.
Šie vadovai prisidėjo prie raganų medžioklės plitimo, bet vėliau, Švietimo epochoje, pradėti kritikuoti už žiaurumą ir prietarus.
Raganų medžioklės vadovai, tokie kaip „Malleus Maleficarum“, buvo plačiai naudojami Europoje nuo XV iki XVII amžiaus, ypač inkvizitorių ir teisėjų. Jie tarnavo kaip praktiniai nurodymai, kaip atpažinti raganas pagal ženklus ant kūno, kankinti prisipažinimams išgauti ar organizuoti teismus – pavyzdžiui, knyga siūlė adatų dūrimo testą ar vandens bandymą, kurie dažnai baigdavosi mirtimi. Šie tekstai padėjo plisti panikai, nes skleidė mintį, kad raganos sudaro sandorius su velniu ir kelia grėsmę visuomenei, taip skatindami masinius persekiojimus Vokietijoje, Škotijoje ar Šveicarijoje. Dėl jų įtakos Europoje nuteista ir nužudyta nuo 40 iki 60 tūkstančių žmonių, daugiausia moterų, nors kai kuriuose regionuose, kaip Šventojoje Romos imperijoje, skaičius siekė dešimtis tūkstančių. Su sugautomis raganomis elgdavosi žiauriai: po kankinimų, kurie dažnai sukeldavo melagingus prisipažinimus, jas viešai sudegindavo ant laužo, kartais gyvas, arba pakardavo, siekiant atgrasinti kitus nuo tariamo raganavimo.