Summis desiderantes affectibus (lotyniškai „Didžiausiu troškimu trokštantys“) – tai 1484 m. gruodžio 5 d. popiežiaus Inocento VIII išleista bulė. Ji laikoma vienu svarbiausių dokumentų, paskatinusių raganų medžioklę Europoje. Bulę parašė pats Inocentas VIII, bet didelę įtaką turėjo du dominikonų inkvizitoriai – Heinrichas Krameris (lot. Henricus Institoris) ir Jakobas Sprengeris, kurie paprašė popiežiaus paramos savo veiklai.
Lietuviškas pavadinimas dažniausiai verčiamas kaip „Didžiausiu troškimu trokštantys“. Akademiniuose tekstuose kartais paliekamas originalus lotyniškas pavadinimas su vertimu skliausteliuose.
Bulėje popiežius patvirtino raganų ir piktųjų dvasių egzistavimą bei suteikė įgaliojimus Krameriui ir Sprengeriui kovoti su raganavimu Vokietijos regionuose (ypač Reino krašte ir aplinkinėse žemėse). Jis nurodė vietos valdžiai ir dvasininkams visokeriopai padėti inkvizitoriams – teikti apsaugą, areštuoti įtariamuosius ir perduoti juos teismui. Bulė pabrėžė, kad raganos sudaro paktus su velniu, sukelia ligas, audras, derliaus žalą ir kitus nelaimingus įvykius.
Kodėl ir kada išleista? 1484 m. Krameris ir Sprengeris susidūrė su pasipriešinimu Vokietijoje – vietos vyskupai ir valdžia abejojo raganų egzistavimu ar inkvizitorių metodais. Jie kreipėsi į popiežių paramos. Bulė tapo oficialiu Bažnyčios patvirtinimu, kad raganavimas – rimta grėsmė, o inkvizitoriai turi plačius įgaliojimus. Netiesiogiai ji siejasi su vėlesniais pasakojimais apie vampyrizmą ir nemirėlius, nes stiprino tikėjimą demoniškomis jėgomis – raganų medžioklėje kartais maišėsi kaltinimai kraujo čiulpimu ar lavonų atgaivinimu.
Bulė dažnai cituojama kaip katalizatorius raganų persekiojimui, nes ji davė teisėtą pagrindą masiniams teismams. Tiesiogiai vampyrų nemini – jos esmė apie raganų paktus su velniu, bet sukūrė atmosferą, kurioje tokie tikėjimai klestėjo.
Ši bulė tiesiogiai prisidėjo prie 1486–1487 m. Krameriui ir Sprengeriui išleisto garsiojo „Malleus Maleficarum“ („Raganų kūjis“) – pagrindinio raganų medžioklės vadovėlio.
Bulė Didžiausiu troškimu trokštantys
Inocentas, vyskupas, Dievo tarnų Tarnas, amžinai atminimui.
Mes trokštame su giliausiu troškimu, kaip reikalauja Mūsų Apaštališkasis pašaukimas, kad Katalikų Tikėjimas augtų ir klestėtų visur, ypač šiais Mūsų laikais, ir kad visa eretiška yda būtų nutolinta nuo tikinčiųjų ribų ir sienų, ir su dideliu džiaugsmu skelbiame ir net atnaujiname ypatingus būdus ir metodus, per kuriuos Mūsų pamaldus troškimas galėtų pasiekti laukiamą efektą, nes kai visi klaidų šaknys bus išrautos Mūsų uoliu darbu, padedant apvaizdingo žemdirbio kapliui, uolumas už mūsų Šventąjį Tikėjimą ir jo reguliarus laikymasis bus stipriau įspaustas tikinčiųjų širdyse.
Iš tiesų pastaruoju metu pasiekė Mūsų ausis, ne be kartaus skausmo, žinia, kad kai kuriose Šiaurės Vokietijos dalyse, taip pat provincijose, miestuose, teritorijose, rajonuose ir diecezijose Mainco, Kelno, Trėverio, Zalcburgo ir Bremeno, daugybė abiejų lyčių asmenų, nerūpestingi savo išganymui ir nutolę nuo Katalikų Tikėjimo, atsidavė demonams, inkubams ir sukubams, ir savo kerais, burtais, užkalbėjimais ir kitais prakeiktais kerais bei gudrybėmis, bjauriais nusikaltimais ir siaubingais nusikaltimais, žudė vaikus, dar esančius motinos įsčiose, taip pat gyvulių prieauglį; jie naikino žemės derlių, vynuogių vynmedžius, medžių vaisius; be to, vyrus ir moteris, nešulinius gyvulius, bandas ir kitus gyvūnus, vynuogynus, sodus, pievas, ganyklas, kviečius, miežius ir kitus javus; šie nelaimingieji, be to, kankina ir kankina vyrus ir moteris, nešulinius gyvulius, bandas ir kitus gyvūnus siaubingais skausmais ir kankinančiomis ligomis, tiek vidinėmis, tiek išorinėmis; jie trukdo vyrams atlikti lytinį aktą ir moterims pastoti, todėl sutuoktiniai negali pažinti savo žmonų, o šios – priimti juos; be to, jie šventvagiškai atsižada Tikėjimo, kuris jiems priklauso per Krikšto sakramentą, ir priešiškumo Žmonijai skatinami, nedvejoja daryti ir vykdyti pačias bjauriausias šlykštybes ir pačius purviniausius perteklius, savo sielų pavojumi, tuo įžeisdami Dieviškąją Didenybę ir keldami skandalą bei pavojų daugeliui. Ir nors Mūsų mylimi sūnūs Heinrichas Krameris ir Jacobus Sprengeris, teologijos profesoriai Predikatorių Ordino, buvo paskirti Apaštališkomis Laiškomis ir vis dar yra šių eretiškų ydų Inkvizitoriai, pirmasis minėtose Šiaurės Vokietijos regionuose, kuriuose įtraukti minėti miestai, rajonai, diecezijos ir kitos nurodytos vietovės, o antrasis tam tikruose teritorijose, kurios tęsiasi palei Reino krantus, vis dėlto ne mažai tų kraštų dvasininkų ir pasauliečių, pernelyg smalsiai siekdami sužinoti daugiau, nei jiems dera, nedvejoja tvirtinti su visišku įžūlumu, kad minėtos bjaurybės nevykdomos tose provincijose, ir todėl minėti Inkvizitoriai neturi teisėtos teisės vykdyti savo inkvizicines galias tose provincijose, miestuose, diecezijose, rajonuose ir teritorijose, ir kad jie negali tęsti bausti, kalinti ir taisyti nusikaltėlius, nuteistus už šiuos baisius nusikaltimus ir daugelį blogio, kurie buvo išdėstyti. Todėl minėtose provincijose, miestuose, diecezijose ir rajonuose minėtos bjaurybės ir ydos lieka nebaustos, ne be akivaizdaus pavojaus daugelio sieloms ir grėsmės amžinajam pasmerkimui.
Todėl Mes, kaip Mūsų pareiga, labai trokštame pašalinti visus trukdžius ir kliūtis, kurios galėtų vilkinti ir trukdyti gerą Inkvizitorių darbą, taip pat pritaikyti galingus vaistus, kad eretiškos ligos ir kitos niekšybės neišplistų savo nuodais ir nesunaikintų daugelio nekaltų sielų, ir kaip Mūsų uolumas už Tikėjimą Mus ypač skatina, ir kad tos provincijos, miestai, diecezijos, rajonai ir teritorijos Vokietijoje, kuriuos Mes jau nurodėme, nebūtų atimti Šventojo Oficijaus naudos jiems priskirtos, pagal šių laiškų tenorią ir Apaštališkosios valdžios vertu, dekretuojame ir įsakome, kad minėti Inkvizitoriai turėtų galias eiti prie bet kokių asmenų taisymo, kalinimo ir bausmės, be jokio trukdymo ar kliūties, visais būdais, tarsi provincijos, miestai, diecezijos, rajonai, teritorijos, netgi asmenys ir jų nusikaltimai būtų buvę specialiai pavadinti ir ypač nurodyti Mūsų laiškuose. Be to, sakome ir didesnei saugumui pratęsiame šiuos delegavimo laiškus taip, kad jie pasiektų minėtas provincijas, miestus, diecezijas, rajonus ir teritorijas, asmenis ir nusikaltimus, dabar nurodytus, ir suteikiame leidimą minėtiems Inkvizitoriams, kiekvienam atskirai ar abiem, taip pat Mūsų mylimam sūnui Juan Gremperiui, Konstancos diecezijos klebonui, Menų Magistrui, kaip jų notarui, ar bet kokiam kitam viešajam notarui, kuris būtų su jais ar su vienu iš jų, laikinai deleguotam tose provincijose, miestuose, diecezijose, rajonuose ir minėtose teritorijose, eiti pagal Inkvizicijos taisykles prieš bet kokius asmenis, be jokio rango ar turto būklės skirtumo, ir taisyti, bausti, kalinti ir bausti pagal nusikaltimų laipsnį tuos, kurie bus rasti kalti, pritaikant bausmę prie nusikaltimo laipsnio. Be to, sakome, kad jie turės pilną ir visišką teisę aiškinti ir skelbti Dievo žodį tikintiesiems, taip dažnai, kaip pasitaikys proga ir jiems pasirodys tinkama, visose ir kiekvienoje minėtų provincijų parapijų bažnyčiose, ir galės laisvai ir teisėtai atlikti bet kokius ritualus ar vykdyti bet kokius veiksmus, kurie pasirodys tinkami minėtuose atvejuose. Mūsų aukščiausia Valdžia suteikiame jiems naujai pilnas ir visiškas galias.
Tuo pačiu metu ir Apaštališkais Laiškais prašome Mūsų garbingo Brolio Strasbūro Vyskupo (1), kad jis pats skelbtų ar per kitus lieptų skelbti Mūsų Bulės turinį, kurią jis iškilmingai paskelbs, kai ir kada laikys tinkama, ar kai abu Inkvizitoriai ar vienas iš jų jo prašys tai padaryti. Taip pat stengsis, kad paklusdami Mūsų įsakymui jie nebūtų varginami ar trukdomi jokios valdžios, bet grasins visiems, kurie bandys varginti ar bauginti Inkvizitorius, visiems, kurie jiems priešinsis, maištininkams, kokio būtų jų rango, turto, padėties, iškilumo, orumo ar būklės, ar kokius privilegijų išimčių jie galėtų reikalauti, ekskomunika, suspensija, interdiktu ir dar baisesnėmis bausmėmis, cenzūromis ir baudomis, kaip jam patiks, ir be jokios apelacijos teisės, ir pagal savo norą gali Mūsų valdžia stiprinti ir atnaujinti šias bausmes taip dažnai, kaip laikys tinkama, ir jei norės, kreiptis į pasaulietinę ranką.
Nepaisant… Tad joks žmogus… Bet jei kas išdrįstų tai padaryti, Dievas to neleis, tegul žino, kad ant jo kris Visagalio Dievo pyktis ir Šventųjų Apaštalų Petro ir Pauliaus.
Duota Romoje, Šv. Petro, Įsikūnijimo Mūsų Viešpaties Metais tūkstantis keturi šimtai aštuoniasdešimt ketvirtais, Mūsų pontifikato pirmaisiais metais.
Pastabos
- ↑ Alberto de Baviera 1478–1508.
Retai pabrėžiamas aspektas yra tai, kad bulė akcentavo ne vien tik raganų daromus fizinius ar moralinius nusikaltimus, bet ir jų tariamą grėsmę sakramentų galiojimui ir Bažnyčios hierarchinei tvarkai. Krameris ir Sprengeris, veikdami pagal šią bulę, interpretavo raganavimą kaip tiesioginį iššūkį Dievo tvarkai, o ne tik kaip vietinį prietaringumą. Tai leido inkvizicijai peržengti vietinių jurisdikcijų ribas, nes raganavimas buvo traktuojamas kaip visuotinė, popiežiškosios valdžios kompetencijai priklausanti erezijos forma. Šis teologinis pagrindimas suteikė inkvizitoriams precedento neturintį autoritetą, kuris viršijo įprastą vietinių vyskupų galią.