Jeftė – vienas tragiškiausių ir kartu vienas karingiausių Senojo Testamento teisėjų. Jo gyvenimas tarsi veidrodis: viena pusė – atstumtas pavainikis, kita – Dievo iškeltas Izraelio gelbėtojas. Jo vardas hebrajiškai יִפְתָּח (Yiftāḥ) reiškia „Jis atvers“ arba „Dievas atidarys“ – ir tikrai: Dievas atvėrė jam pergalę, bet už tai užvėrė jo namų duris amžiams.
Jeftė buvo Gileado sūnus, bet ne iš teisėtos žmonos, o iš paleistuvės (Teis 11,1). Todėl teisėti broliai, kai tėvas mirė, jį išvarė:
„Tu nepaveldėsi mūsų tėvo namuose, nes esi kitos moters sūnus“ (Teis 11,2).
Jis pabėgo į Tobo kraštą (dabartinė šiaurės Jordano dalis), ten subūrė aplink save „tuščiąją chebrą“ – plėšikus, nuotykių ieškotojus, samdinius. Trumpai tariant, tapo vietiniu Robinu Hudu arba karo vadu. Bet kai amonitai užpuolė Izraelį, tie patys broliai ir Gileado vyresnieji atėjo pas jį maldaudami:
„Ateik, būk mūsų vadas, kariaukime su amonitais!“
Jeftė atsakė kandžiai:
„Argi ne jūs manęs nekenčiate ir išvarėte iš tėvo namų? Kodėl dabar ateinate, kai jums sunku?“ (Teis 11,7).
Galų gale susitarė: jei laimės karą, taps nuolatiniu Gileado vadu. Sandėris įvyko.
Įžadas, kuris kainavo dukterį
Prieš lemiamą mūšį Jeftė davė įžadą, kuris tapo viena prieštaringiausių vietų visoje Biblijoje:
„Jei tikrai atiduosi man į rankas amonitus, tai kas pirmas išeis iš mano namų durų manęs pasitikti, kai grįšiu su pergale, bus Viešpaties ir aš jį aukosiu kaip deginamąją auką“ (Teis 11,30–31).
Jis sutriuškino amonitus dvidešimtyje miestų, grįžo į Micpą…
„Štai jo duktė išėjo jo pasitikti su būgneliais ir šokiais! Ji buvo vienturtė – jis neturėjo nei sūnaus, nei kitos dukters“ (Teis 11,34).
Mergaitė buvo vienintelis vaikas. Jeftė persiplėšė drabužius ir sušuko:
„Ak, dukra mano! Tu mane parklupdei… Aš daviau žodį Viešpačiui ir negaliu atsiimti!“
Ji atsakė žodžiais, kurie skamba kaip geležis:
„Tėve, jei davei žodį Viešpačiui, daryk su manimi, kaip išėjo iš tavo lūpų… Tik leisk man du mėnesius – eisiu į kalnus su draugėmis ir apraudosiu savo mergystę“ (Teis 11,36–37).
Po dviejų mėnesių ji grįžo, „ir jis įvykdė jai savo įžadą“.
Tekste nėra žodžio „nužudė“, bet hebrajiška formuluotė ir kontekstas rodo, kad auka įvyko. Nuo tada Izraelyje kasmet keturias dienas gedėjo Jeftės dukters.
Kodėl ši istorija tokia skaudi ir prieštaringa
- Biblija niekur tiesiogiai nesako, kad Dievas to norėjo ar pritarė.
- Kunigų tradicijoje vėliau (ir kai kuriuose rabiniškuose komentaruose) teigiama, kad Jeftė paprasčiausiai nesuprato įstatymo – žmogaus auka buvo draudžiama, o įžadą buvo galima išpirkti pinigais (Kun 27).
- Bet tekstas pateikia tai kaip faktą, be jokio pasmerkimo ar pateisinimo – palieka skaitytoją su tuščia tyla.
Kitos Jeftės akimirkos
- Ilgas diplomatinis laiškas Amono karaliui (Teis 11,12–28) – vienas iš geriausių istorinių–teologinių argumentų visoje Biblijoje.
- Po pergalės prieš amonitus jis dar nubaustė Efraimo gentį, kuri pavydėjo ir atsisakė kariauti. Efraimiečiai buvo atpažįstami pagal tarmę – negalėjo ištarti „Šibòlet“, sakydavo „Sibòlet“. 42 000 žuvo prie Jordano brastų (Teis 12,5–6). Žodis „šibòlet“ iki šiol reiškia „slaptažodis“ ar „skiriamasis bruožas“.
Jeftė teisėjavo Izraelyje šešerius metus, mirė ir buvo palaidotas Gileade.
Naujajame Testamente jis pateko į tikėjimo didvyrių 11 skyrių:
„O ką dar pasakyti? Man pritrūktų laiko, jei imčiau tellti apie Gedeoną, Baraką, Samsoną, Jeftę… kurie tikėjimu nugalėjo karalystes…“ (Hbr 11,32–34).
Autorius nutyli apie dukterį. Tikėjimas minimas, bet kaina – ne.
Jeftė lieka žmogumi, kuris:
- iš vargetų būrio tapo teisėju,
- nugalėjo priešą, bet pralaimėjo savo namuose,
- davė žodį ir laikėsi jo, net kai tas žodis sudaužė jam širdį.