Utar Pradešo širdyje, kur Gango upė teka plačiai kaip motinos glėbys, glūdi Varanasis – miestas, kuris nemiega nei dieną, nei naktį, nes mirtis čia šoka su gyvenimu. Jo ghatai, laiptai į vandenį, pilni žmonių, plaunančių kūnus ir sielas, o ore sklinda smilkalų dūmai, maišyti su laužų traškesiu. Čia, kur saulė tekėdama nudažo upę auksu, o leidžiantis – krauju, kunigai gieda mantras, o piligrimai meta gėles, tikėdami, kad srovė nuneš jas į amžinybę. Varanasis alsuoja chaosu: karvės klaidžioja gatvėmis, varpai skamba iš šventyklų, o naktimis laužai degina kūnus, paleisdami dūmus į žvaigždes.
Vardo šnabždesiai ir upės gimimas iš Šivos ašarų
Varanasio vardas kyla iš dviejų upelių – Varuna šiaurėje ir Asi pietuose, kurie įteka į Gangą, sudarydami šventą lanką. Senovėje vadintas Kashi – šviesos miestas, nes legenda pasakoja, kad Šiva čia išliejo šviesos spindulį, nušviesdamas tamsą. Lietuviškai tai galėtų skambėti kaip „Šviesos lankas“, primenant, kad net upės posūkis gali tapti vartais į kitą pasaulį. Mahabharatoje minimas kaip vienas seniausių gyvenamų miestų, archeologai rado keramikos iš 1800 metų prieš Kristų, o Buddha 528 metais prieš Kristų čia pasakė pirmąjį pamokslą Sarnathe, netoli.
Miesto šaknys siekia vedų laikus, kai jis buvo Avanti karalystos dalis, bet tikrasis spindesys prasidėjo Gupta imperijoje, IV amžiuje, kai karaliai statė šventyklas. Vienas keistas pasakojimas iš tų dienų: III amžiuje prieš Kristų Ašoka pastatė stupą Sarnathe, bet vėliau ji buvo užkasta – 1794 metais britai atkasė liūto kapitalį, kuris tapo Indijos simboliu, su rata, vaizduojančia dharmą. Mogolai, ypač Aurangzebas, griovė šventyklas, bet vietiniai atstatė Kashi Vishwanath su auksiniais kupolais, dovanotais Maharajos Ranjit Singh 1835 metais.
Ritualų upė ir mirties vartai prie laiptų
Hinduizmas Varanasije verda kaip Gango srovė: miestas – Mukti Sthala, kur mirtis duoda mokša, paleisdama iš reinkarnacijos rato. Manikarnika ghatas – pagrindinis kremavimo vieta, kur laužai dega 24 valandas, o Doms šeimos, tradiciniai degintojai, valdo ugnį nuo amžių. Piligrimai atvyksta mirti čia, gyvendami hospisuose, laukdami eilės – vienas kūnas sudeginamas per 3 valandas, naudojant 300 kg medžio, o pelenai metami į upę. Dashashwamedh ghatas traukia su Ganga Aarti – vakarine puja, kur septyni kunigai mojuoja lempomis, varpais ir kriauklėmis, dainuodami „Jai Gange“ 45 minutes, o minia meta kokosus.
Budizmas paliko pėdsaką Sarnathe: Dhamek stupa, pastatyta VI amžiuje, žymi vietą, kur Buddha mokė keturių tiesų. Jainizmas taip pat: 23-iasis tirthankara Parshvanatha gimė netoli. Vienas nestandartinis epizodas: XII amžiuje sufijų šventikas Kabir, gimęs musulmonų šeimoje, bet mokęsis pas hindu guru, rašė dohas – eilėraščius, kritikuojančius ritualus, sakydamas, kad dievas viduje, ne ghate. Jo kapas Maghar mieste, bet Varanasyje garbinamas kaip tiltas tarp tikėjimų.
Kumbh Mela čia vyksta rečiau, bet kasdieninės maudynės – ritualas: žmonės plauna nuodėmes, ypač per Ganga Dussehra birželį, kai upė tariamai nusileidžia iš dangaus. Miestas kentėjo potvynius: 2023 metais Ganga pakilo 2 metrus, užliedama gatves, bet piligrimai plaukiojo valtimis, dainuodami maldas.
Sielų keliautojai ir amžini aidai upės vingiuose
Varanasyje gimė ir užgeso tie, kas ieškojo ne mirties, bet tiesos. Tulsidas, XVI amžiuje, parašė „Ramcharitmanas“ – Ramajanos versiją avadhi kalba, sėdėdamas prie Assi ghato; jo žodžiai skamba per Radijo programas iki šiol. Kabir, miręs 1518 metais, paliko palikimą bhakti judėjime, jo eilės dainuojamos gatvėse. Markas Twainas, lankydamasis 1896 metais, rašė: „Varanasis senesnis už istoriją, už tradiciją, už legendą – ir atrodo dvigubai senesnis už viską kartu.“
XX amžiuje Bismillah Khan, shehnai meistras, gimęs 1916 metais, grojo Kashi Vishwanath šventykloje, maišydamas hindu melodijas su musulmoniškais ragais – jo muzika skambėjo Olimpiadose. Vienas keistas faktas: 1960-aisiais vienas jogas, vardu Trailanga Swami, praleido dienas po vandeniu Gange, išnirdamas tik maldai – liudininkai sakė, kad žuvys saugojo jį kaip draugai.