Zachiejus – vienintelis žmogus Naujajame Testamente, apie kurį Jėzus pats pasisako: „Šiandien aš turiu apsistoti tavo namuose“. Mažas ūgiu, didelis nusidėjėlis, muitininkų viršininkas, turtuolis, kurio vardas reiškia „Tyrasis“ arba „Tas, kurį Dievo atmintis pasiekia“. Ir būtent jis tapo gyvu įrodymu, kad Dievo malonė moka užlipti net į šilkmedžio medį.
Senovės graikiškai ΝΤ: Ζακχαῖος (Zakchaios).
Hebrajiškai / aramėjiškai זַכַּי (Zakkay) arba זְכַרְיָה trumpinys – „Tyrasis“, „Nekaltasis“, „Švarusis“.
Rabiniškoje tradicijoje dar viena reikšmė – „Dievas atsiminė“.
Paradoksalu: žmogus, kurio vardas skelbia tyrumą, buvo laikomas didžiausiu Jericho purvinuoju – muitinės viršininku, romėnų kolaborantu ir lupikautoju.
Zachiejus gyveno Jericho mieste, turtingame palmių ir balzamo soduose, pagrindiniame muito kelyje tarp Jeruzalės ir Perėjos. Kaip αρχιτελώνης (muitininkų viršininkas) jis vadovavo visai muitinės sistemai: rinko kelio, tilto, prekių mokesčius, turgaus mokestį. Trumpai tariant, jis buvo vietinis „mokesčių mafijos“ bosas. Žmonės jo neapkentė trigubai:
- dirbo okupantams,
- lupikavo (muitininkai galėjo reikalauti, kiek nori, tik atiduoti Romai fiksuotą sumą),
- laikomas išdaviku ir rituališkai nešvariu.
Trumpas ūgis („mažas augalotu“) tapo ne tik fizine, bet ir socialine metafora: jis buvo „mažas“ visų akyse.
Vienintelė scena – visas gyvenimas
Visa Zachiejaus istorija telpa į 10 eilučių (Lk 19,1–10), bet jos užteko, kad jis patektų į vaikų giesmeles ir suaugusiųjų pamokslus.
Jėzus įžengė į Jericho ir ėjo per miestą. Zachiejus
„norėjo pamatyti, kas tas Jėzus, bet negalėjo dėl minios, nes buvo mažo ūgio. Nubėgęs į priekį, įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti“ (Lk 19,3–4).
Įsivaizduokite vaizdą: turtingas, gerbiamas (bijomas) muitinės viršininkas, apsirengęs brangiais drabužiais, karstosi medžiu kaip berniukas. Tai buvo didžiausias viešas pažeminimas, kokį jis galėjo sau leisti. Bet noras pamatyti Jėzų buvo didesnis už gėdą.
Ir štai kulminacija:
Jėzus priėjo prie tos vietos, pakėlė akis ir tarė:
„Zachiejau! Greitai lipk žemyn! Šiandien aš turiu apsistoti tavo namuose“ (Lk 19,5).
Jėzus:
- ištaria jo vardą (jį pažįsta!),
- pats pasikviečia į svečius,
- disonansas: į namus didžiausio nusidėjėlio.
Žmonės murmėjo: „Pas nusidėjėlį nuėjo svečiuotis!“ (19,7).
Zachiejus atsistojo ir tarė:
„Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“ (Lk 19,8).
Tai nebuvo gražūs žodžiai – tai buvo oficialus atsivertimo aktas pagal Mozės įstatymą (Iš 21,37; Sk 5,6–7). Keturgubas grąžinimas – maksimali bausmė už vagystę.
Jėzus užbaigia:
„Šiandien šiems namams atėjo išgelbėjimas… Nes ir jis yra Abraomo sūnus. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19,9–10).
Kodėl svarbus
- Vieną popietę jis padarė tai, ko dauguma fariziejų nedarė per visą gyvenimą:
- viešai pripažino kaltę,
- viešai atlygino žalą,
- viešai pakeitė gyvenimą.
- ir tai padarė ne iš baimės, o iš džiaugsmo („greičiau lipk žemyn“ – jis nulipo „skubiai“ ir „priėmė džiaugsmingai“, 19,6).
Jėzus ne tik neatstūmė „nešvaraus“, bet pirmas peržengė jo namų slenkstį. Tai buvo stipriausias antausis to meto religiniam elitui.
Kas buvo toliau?
Biblija tyli. Rabiniškoje ir krikščioniškoje tradicijoje sklando legendos:
- kai kurie sako, kad jis tapo vyskupu Cezarėjoje,
- kiti – kad paliko viską ir sekė Jėzų,
- Rytų Bažnyčia mini jį kaip šventąjį (spalio 20 d.).
Bet svarbiausia lieka Evangelijos eilutė: „Šiandien šiems namams atėjo išgelbėjimas.“