Naamanas – vienas ryškiausių Senojo Testamento svetimšalių, minimas 2 Karalių 5 skyriuje. Jis buvo Aramo (senovės Sirijos) karalystės kariuomenės vadas – galingas, turtingas, karaliaus itin vertinamas karvedys, per kurį net Izraelio Dievas buvo davęs pergalių Aramui. Tačiau jis sirgo raupsais – liga, kuri tuo metu reiškė ne tik fizinį skausmą, bet ir visišką visuomenės atstūmimą. Naamanas tapo pavyzdžiu, kaip Dievas gali išgydyti ir atsiversti net užkietėjusį pagonį, jei tas padaro bent vieną nuolankumo žingsnį.
Originaliai hebrajų kalba jis vadinamas נַעֲמָן (Na‘aman). Vardas kilęs iš šaknies נעם (n-‘-m), kuri reiškia „būti maloniam“, „būti gražiam“, „teikti džiaugsmą“. Taigi Naamanas reiškia „malonusis“, „džiuginantis“, „patrauklus“. Ironiška – žmogus gražiu vardu kentėjo nuo ligos, kuri kaip tik atimdavo grožį ir malonumą. Išgydytas jis tarsi atgavo ir vardą, ir gyvenimą.
Istorija nuo pradžios iki pabaigos
Naamanas gyveno maždaug IX a. pr. Kr., kai Aramas nuolat kariavo su Izraeliu. Biblija jį pristato vienu sakiniu, kuriame telpa visas paradoksas:
„Naamanas, Aramo karaliaus kariuomenės vadas, buvo didis žmogus savo valdovo akyse ir labai gerbiamas, nes per jį Viešpats buvo suteikęs Aramui pergalę. Bet tas vyras, didis karžygys, sirgo raupsais“ (2 Kar 5,1).
Viskas prasideda nuo mažos, bevardės izraelitės mergaitės, pagrobtos per vieną iš Aramo antpuolių ir tapusios tarnaite Naamano žmonai. Ji sako:
„O, kad mano valdovas būtų pasirodytų pranašui, kuris yra Samarijoje! Tas tikrai išgydytų jį nuo raupsų“ (2 Kar 5,3).
Žodis pasiekia Naamaną, šis – Aramo karalių. Karalius duoda oficialų laišką ir gausias dovanas (10 talentų sidabro, 6000 šekelių aukso ir 10 rinkinius drabužių) bei siunčia Naamaną pas Izraelio karalių. Pastarasis perskaito laišką kaip karo pretekstą ir persiplėšia drabužius:
„Argi aš Dievas, kad galėčiau atimti gyvybę ir grąžinti, jog šis siunčia pas mane išgydyti žmogų nuo raupsų?“ (2 Kar 5,7).
Situaciją išgelbsti pranašas Elišas. Jis pasiunčia žinią:
„Tegul ateina pas mane, ir jis sužinos, kad Izraelyje yra pranašas“ (2 Kar 5,8).
Naamanas atvyksta prie Elišo namų su visa palyda, žirgais ir vežimais, tikėdamasis įspūdingo reginio – rankų mostų, maldos, gal net ugnies iš dangaus. Tačiau Elišas net neišeina pasitikti. Siunčia tarną su paprastu nurodymu:
„Eik ir septynis kartus panirk Jordane, ir tavo kūnas vėl taps sveikas, ir būsi švarus“ (2 Kar 5,10).
Naamanas įtūžta:
„Štai aš maniau: jis tikrai išeis, atsistos, šauksis Viešpaties, savo Dievo, vardo, pamojuos ranka virš tos vietos ir išgydys raupsuotąjį. Argi Damasko upės Abana ir Parparas nėra geresnės už visus Izraelio vandenis? Ar negalėčiau jose nusiprausti ir tapti švarus?“ (2 Kar 5,11–12).
Jis apsisuka ir išdidžiai išeina. Tada įsikiša jo paties tarnai – paprasti žmonės, kurie tampa išminties balsu:
„Tėve, jei pranašas būtų tau liepęs padaryti ką nors didinga, argi nebūtum padaręs? Juolab kad jis pasakė tik: ‘Nusiprausk ir būsi švarus’“ (2 Kar 5,13).
Naamanas nusileidžia. Septynis kartus paneria Jordane ir… „jo kūnas tapo kaip mažo vaiko kūnas, ir jis tapo švarus“ (2 Kar 5,14).
Grįžęs pas Elišą jis išpažįsta tikėjimą:
„Dabar aš žinau, kad visoje žemėje nėra Dievo, kaip tik Izraelyje“ (2 Kar 5,15).
Siūlo brangias dovanas, bet Elišas atsisako. Naamanas prašo dviejų mulų nešulio žemės iš Izraelio (kad galėtų namie ant jos statyti aukurą Viešpačiui) ir dar vieno dalyko – atleidimo už ateitį:
„Kai mano valdovas eis į Rimmono šventyklą nusilenkti ir pasirems į mano ranką, ir aš nusilenksiu Rimmono šventykloje – tegul Viešpats atleidžia tavo tarnui šį dalyką“ (2 Kar 5,18).
Elišas atsako trumpai: „Eik ramybėje“ (2 Kar 5,19).
Epilogas kartus: Elišo tarnas Gehazis slapta nubėga paskui Naamaną, melagingai pareiškia, kad pranašui staiga prireikė dovanų, ir išsineša sidabrą bei drabužius. Elišas jį demaskuoja ir nubaudžia:
„Todėl Naamano raupsai prilips prie tavęs ir prie tavo palikuonių per amžius“ (2 Kar 5,27). Gehazis išeina baltas kaip sniegas.
Kodėl Naamanas toks svarbus
- Jis – pirmasis aiškiai aprašytas atsivertėlis svetimšalis Senajame Testamente.
- Jo išgydymas vyksta ne per didingą ritualą, o per paprastą paklusnumą – tai pamoka apie tikėjimą be puikybės.
- Jėzus pats mini Naamaną Nazarete, kai vietiniai jį atmeta: „Daug buvo raupsuotųjų Izraelyje Elišo laikais, ir nė vienas jų nebuvo apvalytas, tik siras Naamanas“ (Lk 4,27). Tai sukėlė tokį įtūžį, kad žmonės norėjo Jėzų nustumti nuo skardžio.
- Naamanas rodo, kad Dievo malonė neapsiriboja Izraeliu – ji pasiekia net priešo karvedį.