1945 m. gruodį netoli Egipto kaimelio Nag Hamadi valstietis Muhammadas Ali al-Sammanas, ieškodamas trąšų, rado molinį ąsotį. Jame buvo trylika senovinių odinių kodeksų – atradimas, tapęs viena didžiausių XX a. archeologinių sensacijų. Ši vadinamoji Nag Hamadžio biblioteka apima apie 52 traktatus koptų kalba, parašytus IV a., bet atspindinčius dar II–III a. gnostinę tradiciją. Tryliktojo kodekso pirmasis tekstas turi oficialų pavadinimą, užrašytą pačiame rankraštyje:
Graikiškas pavadinimas Τριμόρφος Πρωτέννοια pažodžiui reiškia „trijų pavidalų Pirmoji Mintis“ (tri‑morphē – „trijų formų“, protennoia – „pirmoji mintis“). Tarptautinėje literatūroje tekstas vadinamas Trimorphic Protennoia, o lietuviškai dažniausiai vartojama transliteruota forma „Trimorfė Protennoja”, kartais papildomai paaiškinama kaip „Pirmoji Mintis trimis pavidalais“. Paaiškinamasis vertimas „Trijų pavidalų Pirmoji Mintis“, „Protennojos trilypė forma“ taip pat vartojamas, bet tik kaip aiškinimas, ne kaip oficialus pavadinimas. Tokie variantai kaip „Trijų protų traktatas“ ar „Triakontos apreiškimas“ nėra tikslūs ir akademiškai nevartojami.
Tai vienas iš setianiečių gnosticizmo šedevrų. Setianiečiai – gnostinė grupė, siejusi save su biblinio Seto, trečiojo Adomo sūnaus, palikuonimis. Jie kūrė sudėtingą kosmologiją, artimą neoplatonizmui: aukščiausias, nepažinus Dievas (vadinamas Nematomasis Tėvas) apsireiškia per moteriškąją emanaciją Barbelo, o trečioji hipostazė yra Autogenēs („Savigimis“) – Kristus.
Skirtingai nei daugelis kitų tekstų, „Trijų protų traktatas“ nėra pasakojimas ar dialogas. Tai himnas – dieviškosios būtybės kalba apie save. Tekstas prasideda žodžiais:
„Aš esu Protennoia, Mintis, kuri gyvena Šviesoje… Aš esu Balsas, kuris pasirodžiau prieš chaosą…“
Protennoia atsiskleidžia trimis etapais:
- Balsas (phōnē) – tyla, sudrebinanti tamsą prieš kūrimą.
- Mintis / Kalba (epinoia) – nusileidžia į žemesnes sferas, tampa girdima, vadinama Barbelo.
- Žodis (logos) – galutinis įsikūnijimas kaip Išgelbėtojas (dažnai siejamas su Jėzumi), pažadinantis „miegančias kibirkštis“.
Tekstas persunktas paradoksais: vienas šaltinis, bet trys apsireiškimai; tyla, kuri kalba; šviesa, kuri slepiasi tamsoje. Garsioji frazė „Trys šaltiniai glūdi viename slėpinyje“ išreiškia gnostinę trejybės sampratą.
Stilius itin poetiškas: ritmiški paralelizmai, nuolat kartojama formulė „Aš esu…“ (daugiau nei 70 kartų), aliuzijos į Senąjį Testamentą (Išminties knygą, Psalmyną) ir ypač Jono evangelijos prologą. Tyrinėtojai (pvz., John D. Turner, Hans-Martin Schenke) mano, kad tiek Jono prologas („Iš pradžių buvo Žodis…“), tiek „Trimorphic Protennoia“ remiasi ta pačia senąja himnine tradicija – tik vienas tekstas pateko į Naująjį Testamentą, o kitas liko gnostikų rankose.
Traktatas glaudžiai siejasi su kitais Nag Hamadžio raštais, tokiais kaip „Apokrifinė Jono knyga“, „Hipostazė apie archontus“ ir „Zostrianus“. Juose kartojasi ta pati idėja: pasaulį sukūrė žemesnės, klaidingos jėgos (archontai), o tikrasis Dievas siunčia savo Balsą–Mintį–Žodį, kad pažadintų tuos, kurie turi dievišką kibirkštį.
„Trijų protų traktatas“ perteikia Dievą ne kaip vieną griežtą valdovą, bet kaip dinamišką, daugialypę būtybę – kartu vyrišką ir moterišką, kalbančią skirtingais balsais, kad pasiektų žmogų ten, kur jis yra. Išganymas čia suprantamas ne kaip kryžiaus auka ar atgaila, bet kaip pabudimas iš užmaršties.
Šis vos 16 puslapių koptiškas rankraštis laikomas vienu gražiausių ankstyvosios krikščionybės laikotarpio tekstų. Jį vertina ne tik religijotyrininkai, bet ir poetai, filosofai, net muzikantai – nes tai giesmė, kurią galima skaityti kaip maldą.
Norint pajusti gnosticizmo širdį, verta pradėti būtent nuo šio teksto: „Aš esu Balsas, kuris davė pavidalą Šviesai…“ – ir tęsti iki paskutinio sakinio, kuriame Protennoia pažada: „Aš nusileisiu dar kartą, kad pažadinsiu miegančius.“
Trimorphic Protennoia
Aš esu Protennoia, Mintis, gyvenanti Šviesoje.
Aš esu judesys, gyvenantis Visame, toji, ant kurios Visas remiasi, pirmagimė tarp tų, kurie atsirado, toji, kuri egzistuoja prieš Visą.
Ji (Protennoia) vadinama trimis vardais, nors gyvena viena, nes yra tobula.
Aš nematomą esu Nematomojo Mintyje.
Aš apsireiškiu neišmatuojamuose, neišsakomuose dalykuose.
Aš nesuvokiama, gyvenanti Nesuvokiamajame.
Aš judu kiekviename kūrinyje.
Aš esu mano Epinoia gyvybė, gyvenanti kiekvienoje Galioje ir kiekviename amžinajame judesyje, ir (nematomose) Šviesose, ir valdovuose, ir angeluose, ir demonuose, ir kiekvienoje Tartare gyvenančioje sieloje, ir kiekvienoje materiališkoje sieloje.
Aš gyvenu tuose, kurie atsirado.
Aš judu kiekviename ir gilinuosi į visus.
Aš vaikštau tiesiai, ir miegančius žadinau.
Ir aš esu regėjimas tiems, kurie gyvena miegant.
Aš esu Nematomasis Visame.
Aš patariu tiems, kurie paslėpti, nes žinau Visą, kuris jame egzistuoja.
Aš esu be skaičiaus už kiekvieną.
Aš neišmatuojama, neišsakoma, tačiau kada panorėsiu, pati apsireikšiu.
Aš esu Viso galva.
Aš egzistuoju prieš Visą ir esu Visas, nes egzistuoju kiekviename.
Aš esu Balsas, kalbantis tyliai.
Aš egzistuoju nuo pradžios.
Aš gyvenu Tyloje, kuri supa kiekvieną iš jų.
Ir tai paslėptas Balsas, gyvenantis manyje, Nesuvokiamojoje, neišmatuojamojoje Mintyje, neišmatuojamojoje Tyloje.
Aš nusileidau į požemio vidurį ir nušvitau ant tamsos.
Aš esu ta, kuri išliejo vandenį.
Aš esu ta, kuri paslėpta spindinčiuose vandenyse.
Aš esu ta, kuri mano Mintimi pamažu išleido Visą.
Aš esu apkrauta Balsu.
Per mane išeina Gnosis.
Aš gyvenu neišsakomuosiuose ir nepažįstamuosiuose.
Aš esu suvokimas ir pažinimas, ištarianti Balsą mintimi.
Aš esu tikrasis Balsas.
Aš šaukiu kiekviename, ir jie jį atpažįsta, nes sėkla gyvena juose.
Aš esu Tėvo Mintis, ir per mane išėjo Balsas – tai yra amžinųjų dalykų pažinimas.
Aš egzistuoju kaip Mintis Visam – būdama sujungta su nepažįstamąja ir nesuvokiamąja Mintimi – aš apsireiškiau, taip, aš, tarp visų tų, kurie mane atpažįsta.
Nes aš esu sujungta su kiekvienu paslėptosios Minties ir išaukštinto dėka – net Balsu iš nematomosios Minties.
Ir jis neišmatuojamas, nes gyvena Neišmatuojamajame.
Jis yra paslaptis; jo nesuvaldo Nesuvokiamasis.
Jis nematomas visiems, kurie matomi Visame.
Jis yra Šviesa, gyvenanti Šviesoje.
Mes taip pat vieni atsiskyrėme nuo matomojo pasaulio, nes esame išgelbėti paslėptosios išminties dėka, neišsakomuoju, neišmatuojamuoju Balsu.
Ir tas, kuris paslėptas mumyse, aukoja savo vaisiaus duoklę Gyvybės Vandeniui.
Tada Sūnus, tobulas visais atžvilgiais – tas Žodis, kilęs per tą Balsą; tas, kuris išėjo iš aukštybės; tas, kuris turi savyje Vardą; tas, kuris yra Šviesa – jis apreiškė amžinuosius dalykus, ir visi nežinomi dalykai tapo žinomi.
Ir tuos dalykus, kurie sunkiai išaiškinami ir slapti, jis apreiškė.
Ir tiems, kurie gyvena Tyloje su Pirmąja Mintimi, jis skelbė.
Ir jis apsireiškė tiems, kurie gyvena tamsoje, ir parodė save tiems, kurie gyvena bedugnėje, ir tiems, kurie gyvena paslėptose iždinese, jis pasakė neišsakomas paslaptis, ir mokė nepakartojamų doktrinų visus tuos, kurie tapo Šviesos Sūnumis.
Dabar Balsas, kilęs iš mano Minties, egzistuoja kaip trys pastovybės: Tėvas, Motina, Sūnus.
Jis, egzistuodamas suvokiamai kaip Kalboje, turi savyje Žodį, apdovanotą visa <šlove>, ir turi tris vyriškumus, tris galias ir tris vardus.
Jie egzistuoja Trejeto būdu – kurie yra keturkampiai – slapta Tyloje Nesakomojo viduje.
Tik jis vienas atsirado – tai yra Kristus.
O aš jį patepiau kaip Nematomosios Dvasios šlovę, gerumu.
Dabar Trijulę aš viena įkurdinau amžinoje šlovėje virš Eonų Gyvajame Vandenyje – tai šlovė, kuri supa tą, kuris pirmas išėjo į išaukštintų Eonų Šviesą; ir būtent spindinčioje Šviesoje jis tvirtai laikosi.
Jis stovėjo savo Šviesoje, kuri jį supa – tai Šviesos Akis, kuri šlovingai šviečia ant manęs.
Jis įamžino Visų Eonų Tėvą – tai aš, Tėvo Mintis, Protennoia, tai yra Barbelo, tobula Šlovė ir neišmatuojamas Paslėptasis, kuris yra paslėptas.
Aš esu Nematomosios Dvasios Atvaizdas, ir per mane Visas įgavo pavidalą; (aš esu) Motina (ir) Šviesa, kurią ji paskyrė Mergele, kuri vadinama Meirothea, nesuvokiama Įsčia, nesuvaldomas ir neišmatuojamas Balsas.
Tada Tobulas Sūnus apsireiškė savo Eonams, kilusiems per jį; jis apreiškė juos, pašlovino ir davė sostus, ir stovėjo šlovėje, kuria pats save pašlovino.
Jie palaimino Tobulą Sūnų, Kristų, vienatinį Dievą.
Ir jie šlovino, sakydami: „Jis yra! Jis yra! Dievo Sūnus! Dievo Sūnus! Tai jis! Eonų Eonas, regintis Eonus, kuriuos pagimdė! Tu pagimdei savo noru! Todėl mes šloviname tave: ma mo o o o eia ei on ei! Eonų Eone! Eoną, kurį tu davei!“
Tada dar Dievas, kuris buvo pagimdytas, davė jiems (Eonams) gyvybės galią, kuria jie galėtų remtis, ir įkurdino juos.
Pirmąjį Eoną jis pastatė virš pirmojo: Armedoną, Nousaniją, Armozelį;
antrąjį virš antrojo Eono: Phaioniją, Ainiją, Oroiaelį;
trečiąjį virš trečiojo Eono: Mellephaneusą, Loiją, Daveithai;
ketvirtąjį virš ketvirtojo: Mousaniją, Amethesą, Elelethą.
Tie Eonai buvo pagimdyti Dievo, kuris buvo pagimdytas – Kristaus – ir tie Eonai priėmė ir davė šlovę.
Jie buvo pirmieji pasirodę, išaukštinti savo mintimi, ir kiekvienas Eonas davė miriadus šlovių didžiulėse neatskleidžiamose šviesose, ir visi kartu palaimino Tobulą Sūnų, Dievą, kuris buvo pagimdytas.
Tada iš didžiosios Šviesos Eleleth išėjo žodis ir tarė:
„Aš esu karalius! Kas priklauso Chaosui ir kas požemiui?“
Ir tą pačią akimirką pasirodė jo Šviesa, spindinti, apdovanota Epinoia.
Galių Galios jo nemaldavo, ir tuoj pat pasirodė didysis Demonas, valdantis žemiausią požemio ir Chaoso dalį.
Jis neturi nei pavidalo, nei tobulumo, priešingai – turi tamsybėje gimusiųjų šlovės pavidalą.
Dabar jis vadinamas Saklas, tai yra Samaelis, Jaldabaotas – tas, kuris paėmė galią; kuris pagrobė ją iš nekaltosios (Sophia); tas, kuris anksčiau įveikė Šviesos Epinoia, kuri nusileido – tos, iš kurios jis iš pradžių kilo.
Kai Šviesos Epinoia suprato, kad jis (Jaldabaotas) paprašė jo (Šviesos) kitos tvarkos, nors buvo žemesnis už ją, ji tarė:
„Duok man kitą tvarką, kad taptum man būstu, kad nebelikčiau netvarkoje amžinai.“
Ir visas šlovės namų tvarkos susitarė dėl jos žodžio.
Palaiminimas buvo atneštas jai, ir aukštesnioji tvarka ją paleido.
Didysis Demonas pradėjo gaminti eonus pagal tikrųjų Eonų panašumą, tik iš savo galios.
Tada ir aš slapta atskleidžiau savo Balsą, sakydama:
„Liaukitės! Baikit, jūs, kurie mindote materiją; nes štai aš nusileidžiu į mirtingųjų pasaulį dėl savo dalies, kuri buvo ten nuo tada, kai buvo nugalėta nekaltąją Sophią, kuri nusileido, kad sutrukdyčiau jų tikslui, kurį paskyrė tas, kuris buvo jos apsireiškimas.“
Ir visi sujudo – kiekvienas, gyvenantis nežinančios šviesos namuose, ir bedugnė sudrebėjo.
Nezinios Archigenitorius viešpatavo Chaose ir požemyje ir pagamino žmogų pagal mano panašumą.
Bet jis nežinojo, kad tas taps jam nuosprendžiu iširimo, ir neatpažįsta galios jame.
Bet dabar aš nusileidau ir pasiekiau Chaosą.
Ir buvau su savaisiais, kurie ten.
Aš paslėpta juose, suteikiu jiems jėgų, formuoju juos.
Ir nuo pirmos dienos iki dienos, kai suteiksiu galingą šlovę tiems, kurie mano, aš apsireikšiu tiems, kurie girdėjo mano paslaptis – Šviesos Sūnums.
Aš esu jų Tėvas ir pasakysiu jums neišsakomą ir neištariamą paslaptį:
Kiekvieną ryšį, kurį atrišau nuo jūsų, ir požemio demonų grandines sulaužiau – šituos dalykus, pririštus prie mano narių, sulaikančius juos.
Aukštas tamsos sienas nuverčiau, negailestingųjų saugius vartus išlaužiau ir sutrupinau jų skląsčius.
Ir piktąją jėgą, ir tą, kuris jus muša, ir tą, kuris jums trukdo, ir tironą, ir priešą, ir tą, kuris karalius, ir dabartinį priešą – visus šituos paaiškinau tiems, kurie mano, Šviesos Sūnums, kad jie visus panaikintų, būtų išgelbėti iš visų tų pančių ir įžengtų į vietą, kur buvo iš pradžių.
Aš esu pirmoji, nusileidusi dėl savo likusios dalies – Dvasios, gyvenančios sieloje, kilusios iš Gyvybės Vandens ir iš paslapčių panardinimo.
Ir kalbėjau aš kartu su Archonais ir Valdžiomis.
Nes nusileidau žemiau jų kalbos ir kalbėjau saviesiems savo paslaptis – paslėptą paslaptį – ir pančiai bei amžinoji užmarštis buvo panaikinti.
Ir daviau vaisių juose – tai Nekintančio Eono Mintis, ir mano namai, ir jų Tėvas.
Ir nusileidau pas tuos, kurie nuo pradžios buvo mano, pasiekiau juos ir sulaužiau pirmuosius juos pavergusius pančius.
Tada kiekvienas manyje esantis sužibo, ir paruošiau raštą tiems neišsakomoms Šviesoms, kurios manyje. Amen.
Protennoios kalba: Pirmoji
Aš esu Balsas, kuris pasirodė per mano Mintį, nes aš esu „Tas, kuris yra syzygetinis“, kadangi esu vadinamas „Nematomojo Mintimi“. Kadangi esu vadinamas „Nekintančia Kalba“, esu vadinama „Ta, kuri yra syzygetinė“.
Aš esu viena, nes esu nesuteršta. Aš esu Balso Motina, kalbanti įvairiais būdais, užbaigianti Visumą. Manyje gyvena pažinimas – amžinųjų dalykų pažinimas. Aš kalbu kiekviename kūrinyje, ir buvau pažinta Visumos. Aš keliu Balso Kalbą į tų ausis, kurie mane pažino – tai Šviesos Sūnūs.
Dabar aš atėjau antrą kartą moterišku pavidalu ir kalbėjau su jais. Ir aš jiems pasakysiu apie artėjantį šio Aeono galą ir pamokysiu apie naujo Aeono pradžią – tokio, kuris niekada nesikeičia, kuriame mūsų išvaizda bus pakeista. Mes būsime apvalyti tuose Aeonuose, iš kurių aš apsireiškiau Mintyje, panašioje į mano vyriškumą. Aš apsigyvenau tarp vertųjų Mintyje mano nekintančio Aeono.
Aš jums atskleisiu šio Aeono paslaptį ir papasakosiu apie jėgas, kurios jame glūdi. Gimimas artėja; valanda gimdo valandą, diena gimdo dieną. Mėnesiai parodo mėnesį. Laikas sukasi, sekdamas laiką. Šis Aeonas buvo taip užbaigtas, ir jis buvo įvertintas, ir jis buvo trumpas – tai buvo pirštas, paleidęs pirštą, ir sąnarys, atskirtas nuo sąnario. Tuomet, kai didžiosios Valdžios suprato, kad atėjo išsipildymo laikas – kaip gimdyvės kančiose artėja gimimas, taip artėjo ir pražūtis – visi elementai sudrebėjo, požemio pamatai ir Chaoso skliautai suvirpėjo, didelė ugnis nušvito jų viduryje, o uolos ir žemė drebėjo kaip vėjo blaškomas nendrės stiebas. Likimo dalys ir tie, kurie skirsto buveines, buvo labai sukrėsti dėl didžiojo griausmo. Galių sostai buvo sukrėsti, nes buvo apversti, ir jų Karalius išsigando. Tie, kurie seka Likimą, ėjo savo keliu ir sakė Galioms: „Kas yra šis sukrėtimas ir ši drebėjimo banga, atėjusi pas mus per Balsą, priklausantį išaukštintai Kalbai? Visa mūsų buveinė sudrebėjo, visas pakilimo kelias buvo sunaikintas, ir kelias, kuriuo einame pas mūsų gimimo Archgenitorių, mums nebeįtvirtintas.“
Tuomet Galios atsakė: „Mes patys esame sutrikę, nes nežinome, kas tai sukėlė. Bet kelkimės, eikime pas Archgenitorių ir paklauskime jo.“ Ir visos Galios susirinko ir nuėjo pas Archgenitorių. Jie jam tarė: „Kur tavo gyrimasis, kuriuo gireisi? Argi negirdėjome tavęs sakant: ‘Aš esu Dievas, ir aš esu jūsų Tėvas, ir aš jus pagimdžiau, ir nėra nieko šalia manęs’? Štai dabar pasirodė Balsas, priklausantis tam nematomam Aeono Kalbos šaltiniui, kurio mes nepažįstame. Mes patys nebežinome, kam priklausome, nes tas Balsas, kurį girdėjome, mums svetimas, ir mes jo nepažinome; nežinojome, iš kur jis kilo. Jis atėjo ir įnešė baimę į mūsų vidurį, ir silpnumą į mūsų rankų narius. Tad dabar verkime ir gailėkimės karčiai! O ateityje bėkime, kol nebūsime priverstinai įkalinti ir nuvesti į požemio glėbį. Jau artėja mūsų vergystės atlaisvinimas, laikai sutrumpinti, dienos sutrumpintos, mūsų laikas išsipildė, ir mūsų pražūties rauda priartėjo, kad būtume nuvesti į vietą, kurią pažįstame. Nes mūsų medis, iš kurio išaugome, turi nežinojimo vaisių; jo lapuose gyvena mirtis, o po jo šakų šešėliu gyvena tamsa. Apgaulėje ir geismo troškime mes jį nuėmėme – šį medį, per kurį nežinantis Chaosas tapo mūsų buveine. Štai net jis, mūsų gimimo Archgenitorius, kuriuo giriamės, net jis nežinojo šios Kalbos.“
Todėl dabar, o Minties sūnūs, klausykite manęs – jūsų gailestingumo Motinos Kalbos, nes tapote verti paslapties, paslėptos nuo Aeonų, kad ją priimtumėte. Šio Aeono ir blogo gyvenimo pabaiga jau priartėjo, ir aušta naujo Aeono pradžia, kuris niekada nesikeis.
Aš esu androginiška. Aš esu Motina ir Tėvas, nes susijungiu su savimi. Aš susijungiau su savimi ir su tais, kurie mane myli, ir tik per mane Visuma stovi tvirtai. Aš esu Įsčios, suteikiančios formą Visumai, gimdydamos Šviesą, kuri spindi šlove. Aš esu ateinantis Aeonas. Aš esu Visumos išsipildymas – Meirothea, Motinos šlovė. Aš įdedu Kalbą į tų ausis, kurie mane pažįsta.
Aš kviečiu jus į išaukštintą, tobulą Šviesą. Kai į ją įžengsite, būsite pašlovinti tų, kurie šlovina, ir tie, kurie sostoja, pasodins jus. Priimsite drabužius iš tų, kurie juos duoda, ir krikštytojai jus pakrikštys, ir tapsite šlovingai šlovingi, kaip buvote iš pradžių, kai buvote Šviesa.
Aš paslėpiau save kiekviename ir apsireiškiau juose, ir kiekviena mintis, manęs ieškanti, ilgėjosi manęs, nes aš suteikiau formą Visumai, kai ji dar neturėjo formos. Aš keičiau jų formas į kitas formas, iki to laiko, kai Visumai bus suteikta galutinė forma. Per mane kilo Balsas, ir aš įdėjau kvėpavimą į savo pačios vidų. Aš įdėjau į juos amžinąją Šventąją Dvasią, ir pakilau bei įžengiau į savo Šviesą. Užlipau ant savo šakos ir atsisėdau tarp Šventosios Šviesos Sūnų. Ir pasitraukiau į jų buveinę, kuri tapo šlovinga. Amen.
Apie Likimą: Antrasis pasirodymas
Aš esu Žodis, gyvenantis neišreiškiamame Balse. Aš gyvenu nesuterštoje Šviesoje, ir Mintis pasirodė regimai per didžiąją Motinos Kalbą, nors mane kaip pagrindą palaiko vyriškas palikuonis. Ši Kalba egzistuoja nuo pat pradžios, Visumos pamatuose.
Tačiau yra Šviesa, gyvenanti paslėpta Tyloje, ir ji pirmoji išėjo į šviesą. Motina egzistuoja kaip Tyla, o aš vienas esu Žodis – neišreiškiamas, nesuterštas, neaprėpiamas, neįsivaizduojamas. Žodis yra paslėpta Šviesa, nešanti gyvybės vaisių, liejanti gyvąjį vandenį iš nematomo, nesuteršto, neaprėpiamo šaltinio – tai nepakartojamas Motinos šlovės Balsas, Dievo palikuonio šlovė; vyriškas mergelis dėl paslėpto Proto, Tyla, paslėpta nuo Visumos, nepakartojama, neaprėpiama Šviesa, Visumos šaltinis, viso Aeono šaknis. Tai pamatas, palaikantis kiekvieną Aeonų judesį, priklausantį galingajai šlovei. Tai pamatas kiekvieno pamato. Tai galių kvėpavimas. Tai trijų pastovumų akis, kurie egzistuoja kaip Balsas per Mintį. Tai Žodis per Kalbą; jis buvo pasiųstas apšviesti tuos, kurie gyvena tamsoje.
Štai dabar! Aš jums atskleisiu savo paslaptis, nes jūs esate mano broliai, ir jūs jas visas pažinsite.
(Trūksta 5 eilučių)
Aš jiems visiems pasakiau apie savo paslaptis, kurios egzistuoja nesuvokiamuose, neišreiškiamuose Aeonuose. Aš juos mokiau paslapčių per Balsą, kuris gyvena tobulame Prote, ir tapau Visumos pamatu, suteikiau jiems galios.
Antrą kartą aš atėjau savo Balso Kalboje. Aš suteikiau formą tiems, kurie ją priėmė, iki jų užbaigimo.
Trečią kartą aš apsireiškiau jų buveinėse kaip Žodis, ir apsireiškiau jų pavidalu. Aš apsivilkau kiekvieno drabužiu, pasislėpiau juose, ir jie nepažino to, kuris mane įgalina. Nes aš gyvenu visose Suverenitetuose ir Galiuose, ir angelų viduje, ir kiekviename judesyje, kuris egzistuoja materijoje. Aš pasislėpiau juose, kol apsireiškiau savo broliams. Nė vienas iš jų (Galių) manęs nepažino, nors aš veikiau juose. Jie manė, kad Visumą sukūrė jie patys, nes buvo neišmanantys, nežinodami savo šaknies, vietos, kurioje išaugo.
Aš esu Šviesa, apšviečianti Visumą. Aš esu Šviesa, džiūgaujanti savo broliuose, nes nusileidau į mirtingųjų pasaulį dėl Dvasios, kuri liko toje, kuri nusileido ir kilo iš nekaltosios Sofijos. Aš atėjau, išlaisvinau […], ir nuėjau į …
(Trūksta 5 eilučių)
… tai, ką jis turėjo anksčiau, ir daviau jam iš Gyvybės Vandens, kuris nuplėšia chaosą, esantį pačioje tamsos bedugnėje – tai kūniškos ir psichinės minties chaosas. Visa tai aš užsidėjau. Aš jį nuo to nuvilkau ir apvilkau jį spindinčia Šviesa – Tėvystės Minties pažinimu.
Aš jį atidaviau tiems, kurie duoda drabužius – Yammonui, Elassui, Amenai – ir jie jį apvilko Šviesos drabužiu. Aš jį atidaviau krikštytojams, ir jie jį pakrikštijo – Micheus, Michar, Mnesinous – ir jie jį panardino į Gyvybės Vandens šaltinį. Aš jį atidaviau tiems, kurie sostoja – Bariel, Nouthan, Sabenai – ir jie jį pasodino Šlovės Soste. Aš jį atidaviau tiems, kurie šlovina – Ariom, Elien, Phariel – ir jie jį pašlovino Tėvystės šlove. Ir tie, kurie pagrobia, pagrobė – Kamaliel, […]anen, Samblo, ir didžiųjų šventųjų šviesulių tarnai – ir jie jį nuvedė į jo Tėvystės šviesos vietą. Ir jis gavo Penkis antspaudus iš Motinos Šviesos, Protennoios, ir jam buvo suteikta dalyvauti pažinimo paslaptyje, ir jis tapo Šviesa Šviesoje.
Ir dabar …
(Trūksta 5 eilučių)
… aš gyvenau juose kiekvieno pavidalu. Archontai manė, kad aš esu jų Kristus. Iš tiesų, aš gyvenu kiekviename. Iš tiesų, tuose, kuriuose apsireiškiau kaip Šviesa, aš išsisukau nuo Archontų. Aš esu jų mylimasis, nes toje vietoje apsivilkau Archgenitoriaus sūnaus pavidalu, ir buvau kaip jis iki jo sprendimo pabaigos, kuris yra Chaoso neišmanymas. Tarp angelų aš apsireiškiau jų pavidalu, tarp Galių – tarsi būčiau vienas iš jų; tarp Žmogaus sūnų – tarsi būčiau Žmogaus Sūnus, nors esu visų Tėvas.
Aš pasislėpiau juose visuose, kol apsireiškiau tarp savo narių, kurie yra mano, ir mokiau juos apie neišreiškiamus įstatymus ir apie brolius. Bet jie neišreiškiami kiekvienai Suverenitetui ir kiekvienai valdančiai Galiai, išskyrus tik Šviesos Sūnus – tai yra Tėvo įstatymai. Tai šlovės, aukštesnės už kiekvieną šlovę – tai Penki Antspaudai, užbaigti per Protą. Kas turi Penkis Antspaudus su šiais vardais, tas nusivilko neišmanymo drabužius ir apsivilko spindinčia Šviesa. Jam nebesirodys niekas, kas priklauso Archontų Galioms. Tokiame žmoguje tamsa išnyks, neišmanymas mirs. Ir kūrinio mintis, kuri buvo išsklaidyta, įgaus vieną pavidalą, o tamsusis Chaosas išnyks ir …
(6 eilutės fragmentiškos)
… kol aš apsireikšiu visiems savo broliams ir surinksiu juos visus į savo amžinąją karalystę. Aš jiems paskelbiau neišreiškiamus Penkis Antspaudus, kad galėčiau gyventi juose, o jie – manyje.
O aš apsivilkau Jėzų. Aš jį pakėliau nuo prakeikto medžio ir įtvirtinau jo Tėvo buveinėse. Ir tie, kurie saugo savo buveines, manęs nepažino. Nes aš esu nesuvaržomas, kartu su savo sėkla; ir savo sėklą, kuri yra mano, aš padėsiu į šventąją Šviesą, neišreiškiamoje Tyloje. Amen.