„Jokūbo laivas“ – vienas paslaptingiausių ir gražiausių vaizdinių visoje „Dvylikos patriarchų testamentų“ knygoje. Jis pasirodo tik vienoje vietoje – Neftalio testamente (Neftalio test. 6 skyrius) – ir veikia kaip trumpas, bet labai tankus eschatologinis regėjimas apie Izraelio likimą, išblaškymą ir galutinį išgelbėjimą.
Regėjimo tekstas
Neftalis pasakoja:
„Mačiau mūsų tėvą Jokūbą stovintį prie Jamnijos jūros, o mes buvome su juo. Štai atplaukė laivas be jūreivių ir vairininko. Ant laivo buvo užrašyta: „Jokūbo laivas“.
Tėvas tarė: „Lipkime į savo laivą.“
Kai įlipome – kilo smarki audra, galingas vėjo viesulas. Tėvas, laikęs vairą, dingo iš akių.
Mes blaškomi audros, laivas prisipildė vandens ir sudužo. Juozapas pabėgo maža valtimi, o mes pasiskirstėme ant devynių lentų – Levis ir Judas kartu. Visi buvome išblaškyti iki žemės pakraščių.
Levis apsisiautė ašutine ir meldėsi už mus. Kai audra nurimo, laivas saugiai priplaukė žemę. Tėvas atėjo, ir visi kartu džiaugėmės.“
Simbolių aiškinimas (tradicinis ir šiuolaikinis)
- Laivas be įgulos ir vairininko
Tai Izraelis istorijoje – atrodo, kad niekas jo nevadovauja, nėra nei karaliaus, nei pranašo, nei kunigo, bet laivas vis tiek plaukia, nes jį veda Dievas („Jokūbo laivas“ – Dievo išrinktoji tauta). - Užrašas „Jokūbo laivas“
Primena Nojaus arką – Dievo išgelbėtoji žmonija. Čia – Izraelis kaip Dievo „arkos“ tęsėjas. - Audra ir laivo sudužimas
Simbolizuoja didžiąsias Izraelio nelaimes: Babilono nelaisvę, romėnų išblaškymą 70 m. ir 135 m., ilgus diaspora šimtmečius. - Tėvas dingsta laikydamas vairą
Jokūbas = patriarchalinė Izraelio tapatybė, kuri tarsi „pranyksta“ tremtyje, bet galiausiai grįžta („tėvas atėjo“). - Juozapas pabėga maža valtimi
Juozapas dažnai laikomas Mesijo ben Juozapo (kentėjančio Mesijo) prototipu – jis išsigelbėja pirmas. - Levis ir Judas kartu ant vienos lentos
Kunigiškoji (Levis) ir karališkoji (Judas) linijos išlieka kartu net nelaimėje – tai vilties ženklas. - Devynios lentos
Devyni = neišbaigtumas (trūksta dvylikos). Dvylika giminių išblaškytos, bet ne visos žūva. - Laivas galiausiai saugiai priplaukia
Galutinis Izraelio sugrįžimas ir atstatymas – eschatologinė viltis.
Kodėl šis regėjimas toks svarbus?
- Tai vienas iš nedaugelio „Dvylikos patriarchų testamentų“ vietų, kur aiškiai piešiamas visos tautos likimas – ne tik atskiro patriarcho palikuonys.
- Regėjimas datuojamas II–I a. pr. Kr., bet stebėtinai tiksliai atitinka vėlesnius įvykius: Šventyklos sunaikinimą, žydų išblaškymą ir ilgą diasporą.
- Krikščioniškoje tradicijoje (ypač Sirijoje ir Etiopijoje) „Jokūbo laivas“ tapo populiaria alegorija Bažnyčiai – „laivui, kuris plaukia per audras, bet niekada neskęsta“ (plg. šv. Kiprijonas „Apie Bažnyčios vienybę“).
Trumpas palyginimas su kitais „laivais“ žydų literatūroje
| Laivas | Knyga | Reikšmė |
|---|---|---|
| Nojaus arka | Pradžios knyga | žmonijos išgelbėjimas nuo tvano |
| Jonos laivas | Jonos knyga | pranašo pabėgimas ir Dievo galia |
| Jokūbo laivas | Neftalio testamentas 6 | Izraelio išblaškymas ir sugrįžimas |
| Bažnyčia-laivas | Naujojo Testamento alegorijos | krikščionių bendruomenė per audras |
„Jokūbo laivas“ – trumpas, vos 10 eilučių regėjimas – yra tarsi miniatiūrinė Izraelio istorijos ir eschatologijos enciklopedija. Jame telpa visa drama: Dievo išrinktoji tauta be matomo vairininko, audros ir išblaškymas, kančia ir viltis, galutinis saugus uostas. Tai vienas gražiausių ir giliausių vaizdinių visoje tarpstestamentinėje žydų literatūroje – ir iki šiol naudojamas pamoksluose bei maldose kaip vilties simbolis, kad net sudužus laivui Dievo tauta niekada nežūsta visiškai.
Nojaus arka (Pradžios knyga 6–9)
Nojaus arka – pirmasis ir archetipinis „laivas-arkos“ vaizdinys visoje Biblijos tradicijoje. Dievas įsako Nojui pastatyti didžiulį laivą iš goferio medžio, 300 uolekčių ilgio, 50 pločio ir 30 aukščio, su trimis aukštais. Į jį įeina Nojus su šeima ir visų gyvūnų poromis (švariųjų – po septynis). Tvanas trunka 40 dienų ir naktų, vanduo užlieja net aukščiausius kalnus. Po 150 dienų vanduo pradeda slūgti, arka užstringa ant Ararato kalnų. Nojus paleidžia balandį – trečią kartą jis nebegrįžta, ženklas, kad žemė sausa. Dievas sudaro sandorą su Nojumi ir duoda vaivorykštę kaip ženklą, kad daugiau niekada nebenaikins žemės vandeniu. Tai visos žmonijos ir gyvybės išgelbėjimo simbolis – naujas pradžios aktas po visiško sunaikinimo.
Jonos laivas (Jonos knyga 1–2)
Jonos laivas – ne šiaip transporto priemonė, o Dievo bausmės ir gailestingumo vieta. Pranašas Jona bėga nuo Dievo įsakymo eiti į Nineviją ir įlipa į laivą, plaukiantį į Taršišą. Dievas siunčia didžiulę audrą – laivas vos nesudūžta. Burtai rodo, kad kaltas Jona. Jis pats prašo jūreivių išmesti jį į jūrą. Audra nurimsta, o Joną praryja didelė žuvis (dažnai vadinama „banginiu“). Trys dienos ir naktys žuvies pilve – mirties ir prisikėlimo alegorija. Jona meldžiasi, žuvis jį išspjauna ant kranto. Laivas čia tampa pranašo maišto ir Dievo galios demonstracija: net pagonys jūreiviai bijo Viešpaties ir aukoja Jam, o Jona išmoksta, kad nuo Dievo nepabėgsi.
Jokūbo laivas (Neftalio testamentas 6)
Jokūbo laivas – vienintelis „laivas“ apokrifinėje literatūroje, pasirodantis kaip regėjimas Neftalio testamente. Jokūbas stovi prie Jamnijos jūros, atplaukia laivas be įgulos ir vairininko, užrašyta „Jokūbo laivas“. Patriarchas kviečia įlipti. Vos įlipus kyla baisi audra, laivas sudūžta, Jokūbas dingsta, Juozapas pabėga maža valtimi, dvylika brolių laikosi ant devynių lentų (Levis ir Judas – ant vienos). Visi išblaškyti iki žemės pakraščių, bet galiausiai audra nurimsta ir laivas saugiai priplaukia. Tai galinga Izraelio diaspora ir galutinio sugrįžimo alegorija: tauta plaukia be matomo vairininko (Dievas valdo slapta), audra – nelaisvės ir išblaškymas, lentos – išsilaikiusios giminės (ypač kunigiškoji ir karališkoji linijos), saugus uostas – eschatologinis atpirkimas.
Bažnyčios laivas (Naujojo Testamento alegorijos ir Bažnyčios Tėvai)
Bažnyčia-laivas – ne tiesioginė Biblijos citata, bet labai ankstyva krikščioniška alegorija, kilusi iš Nojaus arkos ir Jonos žuvies. Jau II–III a. Tertulijonas, Hipolitas, Kiprijonas Kartežietis ir Augustinas vadina Bažnyčią „laivu“, plaukiančiu per pasaulio audras. Laivo korpusas – Bažnyčios vienybė, stiebas – kryžius, burės – Šventoji Dvasia, inkaras – viltis, vairas – tikėjimas. Žvejai apaštalai traukia žmones į tinklus (Mt 4,19). Viduramžiais bažnyčių architektūroje atsiranda navos (lot. „laivas“) forma – aukštas vidurinis nefas primena apverstą laivo korpusą. Šiandien „navigatio“ (navigacija) ir „nave“ (bažnyčios vidurys) vis dar primena, kad Bažnyčia – laivas, plaukiantis per laiką į amžinybės uostą, o audros – persekiojimai, erezijos ir pasaulio pagundos. Popiežius Pranciškus dažnai sako: „Bažnyčia nėra muziejus šventiesiems, o laivas, kuriame yra vietos visiems.“