Įtariamoji neištikimybė (Sotah)

Traktatas Sotah (lietuviškai vadinamas „Įtariamoji neištikimybė“) yra vienas iš septynių Seder Nashim („Moterų tvarka“) traktatų Mišnoje ir abiejuose Talmuduose – Jeruzalės ir Babilono. Mishnoje jis yra penktas Nashim tvarkoje, o Talmude užima 49 folijus Babilono Talmude (2a–49b) ir atitinkamą dalį Jeruzalės Talmude. Šis traktatas priklauso judaizmo rabinų tradicijai, kurioje sistemingai aiškinami ir plėtojami bibliniai įstatymai bei etinės nuostatos.

Pagrindinis traktato šaltinis – Skaičių knygos 5 skyriaus 11–31 eilutės (Bamidbar 5:11–31), kur aprašyta vienintelė Toros procedūra, kurią rabiniškoji tradicija vadina „Dievo teismu“ (din ha-Tora al pi ha-El). Tai ritualas, vadinamas „kartaus vandens gėrimu“ (mei sotah arba mei marim). Jis taikomas tik išskirtiniu atveju: vyras įtaria žmoną svetimoteriavimu, bet neturi liudininkų ir jokių kitų įrodymų, o moteris neigia kaltę.

Procedūros eiga pagal Torą ir Mišną

  1. Pavydo priepuolis
    Vyras turi pajusti „pavydo dvasią“ (hebr. ruach kin’a). Tai nėra vien paprasti įtarimai – jis privalo oficialiai įspėti žmoną, dalyvaujant dviem liudininkams, kad ši nepasiliktų vienumoje su konkrečiu vyru. Jei po tokio įspėjimo moteris vis dėlto užsidaro su tuo vyru kambaryje tiek laiko, kiek pakaktų sueičiai (kedei be’ilah), tuomet pradedama „sotah“ procedūra.
  2. Atvedimas į Šventyklą
    Vyras atveda žmoną į Jeruzalės Šventyklą, pirmiausia prie Nikanoro vartų. Ten Sanhedrinas (71 narių teismas) bando atkalbėti vyrą nuo procedūros – jei jis atsisako, ritualas nutraukiamas.
  3. Aukos ir pasiruošimas
    Atnešama „pavydo aukos“ mincha – paprasti miežių miltai be aliejaus ir smilkalų (skirtingai nuo visų kitų aukų). Tai pabrėžia ritualo menkesnį, nuvertintą statusą ir moters įtarimo pobūdį.
  4. Kartaus vandens paruošimas
    Kunigas į molinį indą įpila švento vandens iš kiorkos, įberia truputį dulkių nuo Šventyklos grindų, paima ritinį su prakeiksmo tekstu (Skaičių knyga 5:19–22), kuriame parašyta: „jei tu nekalta – lik sveika, jei kalta – tebūnie tavo pilvas ištindęs ir šlaunys sudžiūvę“. Tuomet tas tekstas nuplaunamas (ištrinamas) į vandenį, kad rašalas susimaišytų su vandeniu. Moteris prisiekia: „Amen, amen“.
  5. Gėrimas ir pasekmės
    Moteris išgeria vandenį. Jei kalta – vanduo veikia akimirksniu: akys išsprogsta, venos iššoka, pilvas ištinsta, ji miršta arba tampa nevaisinga. Jei nekalta – lieka sveika, o vėliau net lengviau pastoja ir pagimdo sūnų.

Babilono Talmude Sotah užima ypatingą vietą, nes čia rabiai išskleidžia neįtikėtinai plačią diskusiją – nuo smulkiausių ritualo detalių iki giliausių filosofinių klausimų.

  • Ar veikia vanduo, jei vyras pats buvo neištikimas? Ne, nes „midah keneged midah“ – matas už matą. Jei vyras nuodėmingas, vanduo neturi galios (Sotah 47b).
  • Ar galima priversti moterį gerti? Ne. Jei ji atsisako – ji laikoma kaltinama ir privalo būti išskirta, tačiau praranda teisę į ketubah išmoką ir orumą.
  • Ar gali vyras atleisti įtarimus po procedūros pradžios? Gali, bet tada jis praranda teisę vėliau vėl įtarti.
  • Kada ritualas nustojo veikti? Gemara (Sotah 47a) cituoja rabi Jochananą ben Zakajų: „Kai padaugėjo žudikų – panaikintas egla arufa (kūno sužeidimo ritualas), kai padaugėjo svetimautojų – nustojo veikti kartus vanduo“. Nuo I a. pabaigos procedūra faktiškai nebevykdoma.

Paskutinis, devintas Mishnos skyrius (9:1–15) yra viena gražiausių ir liūdniausių vietų visame Talmude. Ten pateikiama „mažėjančių kartų“ litanija:

„Nuo tada, kai mirė rabanas Gamlielis Vyresnysis – dingo šlovė iš Tarybos…
Nuo tada, kai mirė rabanas Šimonas ben Gamlielis – atėjo skėrys ir padaugėjo nelaimių…
Nuo tada, kai mirė rabis Jehuda ha-Nasi – dingo garbė ir išmintis…
Nuo tada, kai buvo sunaikinta Šventykla – skonis dingo iš vaisių, grožis iš žmonių veidų…“

Tai ne tik nostalgija – tai rabiniškas būdas pasakyti: kuo toliau nuo Sinajaus, tuo žemesnis dvasinis lygis.

Sotah šiuolaikiniame kontekste

Šiandien ritualas neįmanomas: nėra Šventyklos, nėra Sanhedrino, nėra švento vandens. Tačiau traktatas vis dar intensyviai studijuojamas trijose pagrindinėse plotmėse:

  1. Halachinė – kaip pavyzdys, kaip Toros įstatymas gali būti visiškai priklausomas nuo stebuklo ir kaip halacha sprendžia situacijas be įrodymų.
  2. Etinė – pavydas, pasitikėjimas santuokoje, kaltės prezumpcija, vyro ir moters teisės asimetrija (moteris negali priversti vyro gerti kartaus vandens).
  3. Feministinė kritika – daug šiuolaikinių žydų mąstytojų (pvz., Rachel Adler, Tamar Ross) traktatą laiko skaudžiu liudijimu apie patriarchalinę visuomenę, kur moters kūnas tampa įrodymų arena.

Vis dėlto daug ortodoksų mokytojų pabrėžia, kad ritualas buvo ne bausmė, o išsigelbėjimas: jis apsaugodavo nekaltą moterį nuo vyro įtarimų ir bendruomenės šmeižto, nes Dievas pats viešai išteisindavo.