Velnias, kaip viena iš labiausiai aptariamų figūrų religinėse istorijose, kelia klausimus apie blogio šaknis. Daugelis žino jį kaip pagundų šaltinį ir gėrio priešininką. Bet ar jo kilmė siejasi su dangumi? Taip, krikščioniškoje tradicijoje velnias iš pradžių buvo angelas, sukurtas tarnauti Dievui. Ši idėja remiasi Biblijos pasakojimais, kurie kalba apie maištą ir kritimą. Panagrinėkime visą istoriją remdamiesi Senojo ir Naujojo Testamentų fragmentais bei vėlesnėmis mintimis.
Biblijos knygose velnias dažnai vadinamas Šėtonu, o jo ankstesnis vardas siejamas su Luciferiu. Žodis „Luciferis“ kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia „šviesos nešėją“ arba „ryto žvaigždę“. Tai rodo, kad ši būtybė kažkada spindėjo grožiu ir jėga. Senajame Testamente, Izaijo knygoje (14:12-15), aprašomas kritimas iš dangaus: „Kaip tu nukritai iš dangaus, aušrine, aušros sūnau! Kaip tu esi parblokštas ant žemės, tautų nugalėtojau! Tu sakei savo širdyje: ‘Aš užkopsiu į dangų, virš Dievo žvaigždžių iškelsiu savo sostą; sėdėsiu dievų susirinkimo kalne, tolimiausioje šiaurėje. Užkopsiu virš debesų aukštybių, prilygsiu Aukščiausiajam.’ Bet tu nublokštas į Šeolą, į duobės gilumą.“ Šie žodžiai dažnai aiškinami kaip Luciferio likimas. Nors kai kurie tyrinėtojai mato čia nuorodą į Babilono karalių, teologai pastebi panašumą su velnio istorija.
Panašų vaizdą randame Ezechielio knygoje (28:12-19), kur aprašomas Tiro karalius, bet daugelis mato tai kaip velnio kilmę. Ten sakoma: „Tu buvai tobulumo antspaudas, pilnas išminties ir tobulai gražus. Tu buvai Edene, Dievo sode; tave dengė visokie brangakmeniai: sardis, topazas, deimantas, berilas, oniksas, jaspis, safyras, turkis, smaragdas ir auksas. Tavo būgnai ir vamzdžiai buvo paruošti tą dieną, kai buvai sukurtas. Tu buvai pateptas cherubas, kuris dengia; aš tave pastačiau ant šventojo Dievo kalno; tu vaikščiojai tarp ugnies akmenų. Tu buvai tobulas savo keliuose nuo tos dienos, kai buvai sukurtas, kol buvo rasta tavyje neteisybė.“ Tai rodo, kad Dievas sukūrė jį tobulą, bet nuopuolis kilo iš jo paties laisvos valios. Čia pabrėžiamas grožis ir aukšta padėtis, bet vėliau ateina kritimas dėl puikybės: „Dėl savo grožio didybės tavo širdis pasipūtė, ir tu sugadinai savo išmintį dėl savo spindesio. Aš tave numečiau ant žemės, atidaviau tave karaliams, kad jie žiūrėtų į tave.“
Šie tekstai piešia paveikslą: velnias buvo sukurtas kaip angelas, galbūt vienas iš aukščiausių. Angelai sukurti tarnauti ir garbinti Kūrėją. Luciferis, kaip cherubas, turėjo ypatingą vaidmenį – galbūt saugoti ar garbinti. Bet puikybė sukėlė maištą. Naujojo Testamento Apreiškimo knygoje (12:7-9) aprašomas karas: „Ir kilo karas danguje: Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Slibinas ir jo angelai kovėsi, bet neįveikė, ir nebebuvo jiems vietos danguje. Didysis slibinas buvo nublokštas – senoji gyvatė, vadinama Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžioja visą pasaulį. Jis buvo nublokštas ant žemės, ir jo angelai buvo nublokšti kartu su juo.“ Čia slibinas – Šėtonas, o jo angelai – demonai, kurie sekė maište.
Maišto mastas didelis. Sakoma, kad trečdalis angelų prisijungė prie Luciferio (remiantis Apreiškimo 12:4). Karas baigėsi pralaimėjimu, ir velnias su sekėjais išmestas iš dangaus. Nuo tada jis tapo žemės priešu, bandydamas suvedžioti žmones. Pirmasis veiksmas žemėje – pagunda Edene. Pradžios knygoje (3 skyrius) gyvatė įtikina Ievą valgyti uždraustą vaisių: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio sodo medžio’?“ Tai Šėtono būdas – abejoti Dievo žodžiu, žadėti žinias ir galią. Po to žmonės patiria nuodėmę, o velnias tampa jos simboliu.
Velnias pasirodo įvairiose Biblijos vietose. Jobo knygoje Šėtonas ginčijasi su Dievu dėl Jobo tikėjimo. Evangelijose jis gundo Jėzų dykumoje (Mato 4:1-11), siūlydamas maistą, galią ir apsaugą. Jėzus jį vadina „melagiu ir melo tėvu“ (Jono 8:44). Apaštalas Petras įspėja: „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Petro 5:8). Tai rodo, kad velnias veikia pasaulyje, bet ribotas Dievo valia.
Angelai, kaip ir žmonės, turėjo laisvą valią – tai paaiškina, kodėl Luciferis galėjo maištauti. Ši tema pabrėžia laisvės ir atsakomybės svarbą. Luciferio vardas siejamas su ryto žvaigžde, Venus planeta, kuri senovėje simbolizavo grožį ir šviesą. Tai sustiprina kontrastą tarp pradžios ir kritimo.
Viduramžiais teologai kaip Augustinas ir Tomas Akvinietis aiškino velnio kilmę kaip laisvos valios pasekmę. Augustinas kalbėjo apie blogį kaip gėrio stoką, o Akvinietis – apie angelų intelektualų pasirinkimą. Džonas Miltonas poemoje „Prarastas rojus“ vaizdavo Luciferį kaip charizmatišką maištininką, sakantį: „Geriau valdyti pragare, nei tarnauti danguje.“ Tai suformavo Vakarų vaizduotę.
Mene velnias keitėsi: nuo gražaus angelo ankstyvuosiuose piešiniuose iki raguoto, uodeguoto padaro viduramžių freskose ir skulptūrose. Tai rodo, kaip idėjos virto vizualiais ženklais.
Kitose religijose randame panašumų. Islame Iblisas atsisako nusilenkti Adomui ir tampa Šaitanu. Zoroastrizme Angra Mainyu kovoja su gėrio dievu Ahura Mazda. Šie archetipai rodo, kad kritusio blogio idėja plačiai paplitusi.
Šiuolaikinėje psichologijoje velnias matomas kaip vidinių impulsų simbolis – puikybės, destrukcijos. Tai daro istoriją aktualia, padedančia suprasti žmogaus kovas.
Pagal krikščionybę velnio laukia galutinė bausmė. Apreiškimo 20:10 sako, kad jis bus įmestas į ugnies ežerą amžiams. Tai reiškia, kad blogis nėra amžinas, o tikintiesiems suteikia vilties.
Jo kilmė buvo danguje – kaip šviesos angelas, bet dėl puikybės jis tapo maištininku ir buvo nublokštas. Jis buvo sukurtas kaip angelas, bet dėl savo pasirinkimo tapo Dievo priešu. Ši legenda įkvepia diskusijas, knygas ir filmus, rodydama senovinių tekstų gyvybę.