Žodis satisfactio (lot. satisfactio – „pakankamas atlyginimas“, „visiškas patenkinimas“, „nuodėmės išpirkimas“) – vienas svarbiausių Tertulijono teologinių terminų (apie 200–220 m.). Jis pirmasis sistemingai pavartojo jį lotyniškoje krikščionybėje, padėdamas pagrindą vėlesnei Vakarų atpirkimo (soteriologijos) ir atgailos doktrinai.
Žodžio kilmė ir pirminė reikšmė
- Klasikinėje lotynų kalboje (teisė, retorika):
satisfactio = „pakankamas patenkinimas“, „visiškas skolų grąžinimas“, „atlyginimas už padarytą žalą“. - Tertulijonas paima šį teisinį-romėnišką terminą ir pritaiko teologijai:
Nuodėmė – skola Dievui / įžeidimas Dievo garbei.
Žmogus negali jos grąžinti pats.
Kristaus auka – satisfactio vicaria (pakaitinis, visiškas patenkinimas).
Kur Tertulijonas vartoja satisfactio
- De paenitentia (Apie atgailą, apie 203 m.)
Pirmą kartą satisfactio – atgailos darbai (malda, pasninkas, ašarojimas), kurie „patenkina“ Dievo teisingumą už lengvesnes nuodėmes. - Adversus Marcionem ir De carne Christi
Kristaus kančia – satisfactio už visos žmonijos nuodėmes.
„Dievo Sūnus mirė – tai satisfactio, nes visiškai patenkino Tėvo teisingumą.“ - De pudicitia (Apie skaistumą, apie 217–220 m., jau montanistiniu laikotarpiu)
Sunkios nuodėmės (svetimavimas, stabmeldystė, žmogžudystė) – „satisfactio negalima“ Bažnyčioje. Tik Dievas gali atleisti, o Bažnyčia neturi teisės priimti atgal.
Satisfactio raida po Tertulijono
| Autorius / laikotarpis | Kaip pavartojo / išvystė satisfactio |
|---|---|
| Šv. Kiprijonas (III a.) | Atgailos darbai = satisfactio, bet Bažnyčia gali priimti atgal |
| Šv. Augustinas | Kristaus auka – „superabundans satisfactio“ (perteklinis atlyginimas) |
| Anselmas Kenterberietis (XI a.) | „Cur Deus Homo“ – pilna „satisfactio“ teorija (Kristus atlygina už žmogaus negalėjimą) |
| Tomas Akvinietis | Satisfactio vicaria + meritum – nuopelnai |
| Tridento susirinkimas (1545–1563) | Oficialiai įtvirtina: Kristaus auka + atgailos darbai = satisfactio |
| Šiandien (Katalikų Katekizmas) | 615, 1459–1460 str.: „Kristaus auka – vienintelė ir visiška satisfactio“ |
Kodėl Tertulijono „satisfactio“ toks svarbus
- Pirmasis teisinio-romėniško modelio perkėlimas į krikščionybę: nuodėmė = skola, auka = mokėjimas.
- Pagrindas vėlesnei Vakarų atpirkimo doktrinai (ypač Anselmo „satisfactio“ teorijai).
- Lietuvių kalboje „atpirkimas“, „išpirkimas“, „atlyginimas“ – tiesioginiai satisfactio palikuonys.
- Ortodoksų Rytai niekada nepriėmė satisfactio modelio – ten vyrauja „theosis“ (dieviškėjimas).
Tertulijonas paėmė romėnišką teisinį žodį „satisfactio“ ir pavertė jį krikščionybės šerdimi:
„Dievas nekerštauja – Jis reikalauja teisingumo. Kristus sumokėjo visą kainą.“
Be Tertulijono satisfactio nebūtų lotyniškosios atpirkimo doktrinos, kokią žinome iki šiol. Vienas žodis – ir 1800 metų teologijos kryptis.
Citatos
- „Kristaus auka – satisfactio vicaria (pakaitinis, visiškas patenkinimas).“
Paaiškinimas: Tertulijonas teigia, kad žmogus pats negali atlyginti už nuodėmę, todėl Kristaus auka yra pakaitinis atlyginimas – ji visiškai patenkina Dievo teisingumą už žmonijos nuodėmes. - „Dievo Sūnus mirė – tai satisfactio, nes visiškai patenkino Tėvo teisingumą.“
Paaiškinimas: Kristaus mirtis suprantama kaip galutinis atlyginimas už nuodėmę. Tai ne tik simbolinis įvykis, bet teisinis „skolos apmokėjimas“ Dievui. - „Sunkios nuodėmės (svetimavimas, stabmeldystė, žmogžudystė) – „satisfactio negalima“ Bažnyčioje.“
Paaiškinimas: Tertulijonas montanistiniu laikotarpiu teigė, kad už sunkiausias nuodėmes žmogus negali atlikti jokio atlyginimo. Tik Dievas gali atleisti, o Bažnyčia neturi teisės priimti atgal nusidėjėlio. - „Atgailos darbai = satisfactio, bet Bažnyčia gali priimti atgal.“ (Šv. Kiprijonas)
Paaiškinimas: Kiprijonas išplėtė Tertulijono mintį – atgailos darbai (malda, pasninkas, ašaros) yra tam tikras atlyginimas, kuris leidžia Bažnyčiai priimti nusidėjėlį atgal į bendruomenę. - „Kristaus auka – „superabundans satisfactio“ (perteklinis atlyginimas).“ (Šv. Augustinas)
Paaiškinimas: Augustinas pabrėžė, kad Kristaus auka ne tik pakankama, bet perteklinė – ji daugiau nei užtenka atlyginti už visas žmonijos nuodėmes. - „„Cur Deus Homo“ – pilna „satisfactio“ teorija (Kristus atlygina už žmogaus negalėjimą).“ (Anselmas Kenterberietis)
Paaiškinimas: Anselmas sukūrė sistemingą „satisfactio“ doktriną – žmogus negali pats atlyginti už nuodėmę, todėl Kristus, būdamas Dievas ir žmogus, atlygina už mus. - „Satisfactio vicaria + meritum – nuopelnai.“ (Tomas Akvinietis)
Paaiškinimas: Akvinietis sujungė pakaitinį atlyginimą su nuopelnų samprata – Kristaus auka yra atlyginimas, o šventųjų darbai prideda nuopelnų, kurie padeda Bažnyčiai. - „Kristaus auka – vienintelė ir visiška satisfactio.“ (Tridento susirinkimas, Katalikų Katekizmas)
Paaiškinimas: Galutinai įtvirtinta doktrina – tik Kristaus auka yra tikras ir pilnas atlyginimas už nuodėmę, o atgailos darbai yra tik dalyvavimas šiame atpirkime.