Žodis ereziologas (gr. αἱρεσιολόγος, hairesiológos; lot. haeresiologus) reiškia „tas, kuris tyrinėja ir demaskuoja erezijas“.
Kilmė:
- αἵρεσις (hairesis) – „pasirinkimas“, „nuomonė“, „sekta“ (iš pradžių neutralus terminas).
- Naujajame Testamente (pvz., Apd 24,14; 1 Kor 11,19) dar reiškia „grupę“ ar „nuomonę“.
- II a. pabaigoje–III a. pradžioje Bažnyčia pradėjo vartoti neigiamai – „klaidingas mokymas, atskyręs nuo apaštališkosios tiesos“.
Ereziologai – ne šiaip kritikai, o „teologiniai detektyvai“, kurie sistemingai rinko, klasifikavo ir paneigdavo „klaidingus mokymus“. Jie laikomi pirmąja krikščioniškąja „kontržvalgyba“ prieš gnosticizmą, markionizmą, montanismą ir kt.
Žymiausi ereziologai ir jų kūriniai
- Šv. Ireniejus Lionietis (apie 130–202 m.)
Knyga: „Prieš erezijas“ (Adversus haereses, 5 knygos, apie 180 m.).
Pirmasis sistemingas ereziologinis veikalas.
Aprašo ir paneigia: valentiniečius, bazilidiečius, markionitus, ebionitus, gnostikus.
Garsioji frazė: „Erezija yra tiesa be meilės, o tiesa be meilės – tai ne tiesa.“ - Hipolitas Romietis (170–235 m.)
Knyga: „Visų erezijų paneigimas“ (Refutatio omnium haeresium, dar vadinama Philosophumena).
Išsamiausias II–III a. gnostikų aprašymas: setianai, naasenai, peratai, justiniečiai.
Pirmasis atskleidė Simoną Magą kaip „visų erezijų tėvą“. - Tertulijonas (160–220 m.)
Knyga: „Prieš visų erezijų receptą“ (De praescriptione haereticorum).
Žymioji tezė: „Ereziologija nereikalinga – pakanka pasakyti, kad erezijos vėlyvos, o Bažnyčia turi apaštališkąją tradiciją.“ - Epifanijus Saliamietis (315–403 m.)
Knyga: „Panarion“ („Vaistų dėžutė prieš visas erezijas“) – 80 erezijų katalogas.
Aprašo nuo barbarų tikėjimų iki valentiniečių ir arianų.
Žymioji frazė: „Kiekvienai erezijai – po vaistą.“ - Šv. Augustinas (354–430 m.)
Knyga: „Apie erezijas“ (De haeresibus) – 88 erezijų sąrašas.
Daugiausia remiasi Epifanijaus ir Filastrijaus darbais.
Kodėl jie rašė?
- Ginčai dėl kanono ir apaštališkosios tradicijos (II a. pabaiga).
- Gnosticizmo ir markionizmo plitimas – reikėjo „atskirti avis nuo ožių“.
- Imperatoriaus Konstantino laikais (IV a.) erezijos tapo politiniu klausimu.
Ereziologai išsaugojo milžinišką informaciją apie „prarastus“ mokymus – be jų nežinotume nei Bazilido 365 dangų, nei valentiniečių „nuotakos kambario“, nei setianų „penkių antspaudžių“.
Jie buvo pirmieji „katalogo kūrėjai“ – jų sąrašai tapo pagrindu vėlesniems inkvizicijos ir konfesijų „erezijų indeksams“.
Šiandien jie – neįkainojamas šaltinis ankstyvosios krikščionybės įvairovei tyrinėti.
Ereziologai – Bažnyčios „imuninė sistema“: griežti, kartais neteisingi, bet be jų ortodoksin ÷ krikščionybė galėjo pralaimėti gnosticizmui. Jie rašė ne iš smalsumo, o iš baimės: „Jei neatskirsime tiesos nuo melo – viskas žus.“ Ir išsaugojo mums tiek tiesos, tiek melo, kad galėtume patys rinktis.