Autogenės (gr. Αὐτογενής, lot. Autogenes; kopt. ⲁⲩⲧⲟⲅⲉⲛⲏⲥ, Autrunijas) – vienas svarbiausių vardų setianų gnosticizme (II–IV a.), ypač Nag Hammadi tekstuose. Tai trečiasis asmuo aukščiausiojoje dieviškojoje triadoje, po Nematomosios Dvasios (Tėvo) ir Barbelo (pirmosios minties, Motinos). Žodis reiškia „savigimdis“, „pats save gimdantis“ – pabrėžia visišką dieviškąją autonomiją, be jokios išorinės priežasties.
Autrunijas ir Autogenės – tas pats dalykas, tik skirtingi rašybos / transkripcijos variantai.
- Originalus graikiškas žodis: Αὐτογενής (Autogenēs) – „savigimdis“.
- Koptiškame Nag Hammadi tekste dažniausiai rašoma ⲁⲩⲧⲟⲅⲉⲛⲏⲥ.
- Lietuviškoje akademinėje ir religinėje literatūroje nusistovėjo du variantai:
– Autogenės (dažniausiai vartojamas Audriaus Beinoriaus, Tomo Čepaičio ir kt. vertimuose);
– Autrunijas (vyresnėje literatūroje ir kai kuriuose populiariuose tekstuose – tiesiog kitokia transkripcija).
Tai ne skirtingos esybės, o vienas ir tas pats setianų gnosticizmo terminas – „Savigimdis“, trečiasis asmuo dieviškojoje triadoje (po Nematomojo Tėvo ir Barbelo), dažnai sutapatinamas su Kristumi-aeonu arba Didžiuoju Setu.
Vieta setianų kosmologijoje („klasikinė“ triada)
| Lygmuo | Vardas | Reikšmė |
|---|---|---|
| 1. Aukščiausiasis | Nematomasis Tėvas / Bythos | Nežinus, virš visko |
| 2. Pirmoji emanacija | Barbelo (Protennoja) | Motina, Pirmoji Mintis, Šviesa |
| 3. Trečioji hipostazė | Autogenės | Savigimdis, Logos, Kristus-aeonas |
Autogenės – „šviesos sūnus“, „tobulas žmogus“, „Didysis Setas“ arba tiesiog Kristus. Jis gimsta iš Barbelo „be vyro“ – gryna dieviškoji emanacija.
Autogenės vaidmenys tekstuose
- Apokrifinė Jono evangelija
„Barbelo paprašė Tėvo duoti jai Progenitorą (Protėvį), ir Tėvas davė jai Autogenę – tobulą, savigimdinį Prota.“ - Zostrianas
Zostrianas kelionėje sutinka Autogenę kaip „Didįjį Šviesos Žmogų“ – jis duoda penkis antspaudžius ir leidžia praeiti pro archontus. - Trimorfė Protennoja
Autogenės – „tris kartus vyriškas“ (triple-male), tobulas aeonas, nusileidžiantis gelbėti Seto giminės. - Jėzaus Išmintis
Kristus prisistato: „Aš esu Autogenės, kuris atėjo iš Nemirtingojo Aeono.“
Simbolika ir funkcijos
- Autogenės – Kristus prieš įsikūnijimą: grynas aeonas, ne žmogus.
- Nusileidžia į žemesniuosius pasaulius kaip Gelbėtojas, bet „apsirengia“ kūnu tik laikinai (doketizmas).
- Jo šviesa pažadina „Seto sėklą“ – gnostikus, turinčius dievišką kibirkštį.
- Dažnai sutapatinamas su Didžiuoju Setu – trečiuoju Adomo sūnumi, tikruoju dvasiniu protėviu.
Citatos (iš Nag Hammadi tekstų)
- „Aš esu Autogenės, šviesos sūnus, kuris atėjo iš trijų galių vietos.“
- „Autogenės – tas, kuris yra savyje, iš savęs ir per save.“
Autogenės idėja paveikė:
- vėlyvąją neoplatoniką (Proklas vartoja „autogenes“ apie dieviškąjį protą),
- krikščioniškuosius gnostikus (valentiniečiai perėmė kaip Logos),
- šiuolaikinį gnosticizmą ir ezoteriką („savigimdis“ – archetipas visiškos autonomijos).
Autogenės – gnostinis Kristus be kryžiaus: ne kenčiantis tarnas, o šviesos karalius, kuris niekada nebuvo pavergtas materijos. Jis nusileidžia ne mirti, o pažadinti miegančius. Setianų „Logos“, „Didysis Setas“ ir „Tobulas Žmogus“ – viename asmenyje.