Noachidų įstatymai (hebrajiškai – Ševa Mitzvot Bnei Noach, lietuviškai dažnai vadinami Nojaus įstatymais arba Septyniais Noachidų įstatymais) – tai septyni moraliniai ir teisiniai principai, kuriuos, pagal žydų tradiciją, Dievas davė Nojui po tvano. Jie skirti visai žmonijai, ne tik žydams. Žydų tauta vėliau gavo 613 įsakymų (Toros mitzvot), o likusiam pasauliui liko šitie septyni – kaip minimalus dorovingo gyvenimo pagrindas.
Pavadinimas kilęs iš biblinio Nojaus (hebr. Noach). Žydų išminčiai Talmude (Sanhedrin 56a–60b) išvedė šituos įstatymus iš Toros eilučių, kur Dievas kalba su Nojumi (Pradžios knyga 9:1–17). Jie laikomi visuotiniais, nes Nojus ir jo palikuonys – visos žmonijos protėviai po tvano. Kas jų laikosi – laikomas doru žmogumi (hebr. chasid umot ha–olam – pasaulio tautų teisuolis) ir turi dalį Pasaulyje, kuris ateis.
Septyni Nojaus įstatymai
- Draudimas garbinti stabus (Avoda zara)
Negalima garbinti jokių dievų, stabų, jėgų ar žmonių vietoj vienintelio Dievo. Tai apima ir ateizmą kai kuriose interpretacijose – žmogus turi pripažinti Kūrėją. - Draudimas keikti Dievą (Birkat Hashem)
Negalima keikti ar niekinamai minėti Dievo vardo. - Draudimas žudyti (Šefichut damim)
Negalima nužudyti žmogaus. Čia įeina ir abortai (po 40 dienų), ir eutanazija, ir savižudybė. - Draudimas seksualinio amoralaus elgesio (Gilui arajot)
Draudžiami kraujomaišos santykiai, svetimavimas, homoseksualūs aktai, žmogaus ir gyvulio santykiai. - Draudimas vogti (Gezel)
Negalima vogti, plėšti, apgaudinėti, pagrobti žmogų. - Draudimas valgyti mėsą nuo gyvo gyvulio (Ever min ha–chai)
Gyvulį galima pjauti tik humaniškai, negalima rauti mėsos gabalo nuo gyvo. - Įpareigojimas kurti teisingas teismo institucijas (Dinim)
Kiekviena visuomenė privalo turėti teismus, policiją, įstatymus, kurie baustų už šešių pirmųjų pažeidimus.
Šitie septyni laikomi pagrindiniais. Kai kurie šaltiniai (pvz., Rambam, Hilchot Melachim 8–10) priduria, kad jie buvo duoti dar Adomui, bet Nojui pakartoti ir privalomi visiems.
Žydai tiki, kad Toros 613 įsakymų – tik jiems. Likusios tautos („Nojaus vaikai“) turi laikytis tik šitų septynių – ir to užtenka, kad būtų doras žmogus Dievo akyse. Talmude (Sanhedrin 56a) sakoma, kad kas jų laikosi – lyg laikytųsi visos Toros. Kas atmeta bent vieną – praranda dalį amžiname pasaulyje.
Viduramžiais (ypač Maimonidas, XII a.) Noachidų įstatymai tapo pagrindu santykiams su krikščionimis ir musulmonais. Abu tikėjimai pripažįsta vieną Dievą, draudžia stabmeldystę – tad laikomi „doromis tautomis“, ne pagonimis.
Šiandieninis Noachidų judėjimas
Nuo XX a. pabaigos (ypač po 1991 m. JAV Kongreso rezoliucijos, pripažinusios septynis įstatymus kaip visuotinės moralės pagrindą) atsirado Noachidų (arba Bnei Noach) bendruomenės. Žmonės, ne žydai, bet norintys laikytis šitų septynių įstatymų, kartais oficialiai prisiekia rabino akivaizdoje. Tokių bendruomenių yra JAV, Europoje, Pietų Amerikoje, net Rusijoje ir Ukrainoje.
Jie nelaiko savęs žydais, neatsiverčia į judaizmą (tai netgi draudžiama kai kuriems rabiams – neversti dorų žmonių), bet gyvena pagal Toros universalų moralės kodą. Dažnai studijuoja Tanachą, Talmudą (tik tas dalis, kurios skirtos ne žydams), laikosi šeštadienio kaip poilsio dienos (nors neprivaloma), valgo košerinį maistą.