Hansas Kiungas (Hans Küng) gimė 1928 metų kovo 19 dieną Šveicarijos mieste Sursee, Liucernos kantone. Lietuviškai jo pavardė dažniausiai rašoma Kiungas arba Kungas, bet originalus tarimas artimesnis „Kiung“. Augo katalikiškoje šeimoje, vidurinę mokyklą baigė jėzuitų gimnazijoje, o vėliau stojo į kunigų seminariją. Studijavo Romoje, Gregoriano universitete, ir 1954 metais įšventintas kunigu. Jaunas, gabus, greitai tapo vienu ryškiausių XX amžiaus antros pusės katalikų teologų.
Jo karjera prasidėjo kaip žaibas. Dar būdamas 34 metų gavo kvietimą į Vatikano II susirinkimą (1962–1965) kaip oficialus ekspertas – jauniausias iš visų. Ten dirbo kartu su Josephu Ratzingeriu (būsimuoju Benediktu XVI) ir abu buvo laikomi „progresyvia“ komanda. Kiungas viešai reikalavo Bažnyčios atsinaujinimo: daugiau laisvės teologams, ekumenizmo, dialogą su kitomis religijomis ir pasauliu. Jo knygos tuo metu tapo bestseleriais – milijonai egzempliorių visame pasaulyje.
Bet jau septintajame dešimtmetyje prasidėjo konfliktas su Roma. 1979 metais, po knygos „Ar Dievas egzistuoja?“ ir ypač po „Apie neklystamumą“ (1970), kurioje jis atvirai suabejojo popiežiaus neklaidingumo dogma, Vatikano Tikėjimo doktrinos kongregacija (tuomet vadovaujama kardinolo Ratzingero) atėmė iš jo teisę dėstyti kaip katalikų teologui (missio canonica). Kiungas liko kunigu (ekskomunikos nebuvo), bet oficialiai tapo „nepatikimu“. Tai buvo didžiausias skandalas po Vatikano II susirinkimo.
Nuo tada jis tapo dar laisvesnis. Dirbo Tiubingeno universitete (Vokietija) kaip ekumeninės teologijos profesorius iki pat pensijos 1996 metais. Keliasdešimt metų keliavo, skaitė paskaitas, rašė knygas ir kritikavo Bažnyčią – už celibato reikalavimą, už moterų nediskriminavimą, už lėtą reakciją į seksualinio išnaudojimo skandalus, už dogmatiškumą. Jis reikalavo trečio Vatikano susirinkimo ir net siūlė naują pasaulinę etiką be religinių karų.
Mirė 2021 metų balandžio 6 dieną, sulaukęs 93 metų, savo namuose Tiubingene. Iki paskutinės dienos rašė ir davė interviu. Popiežius Pranciškus atsiuntė užuojautą – tai buvo simboliška, nes Pranciškus ne kartą citavo Kiungą teigiamai, nors oficialiai jo pozicija niekada nebuvo grąžinta.
Svarbiausi kūriniai
Kiungas parašė daugiau nei 60 knygų, daugelis išverstos į lietuvių kalbą. Svarbiausios:
- „Bažnyčia“ (Die Kirche, 1967) – analizuoja, kokia turėtų būti Bažnyčia pagal Naująjį Testamentą, o ne viduramžių modelį. Tapo Vatikano II susirinkimo dvasios simboliu.
- „Neklaidingas? Klausimas popiežiui“ (Unfehlbar?, 1970) – atviras iššūkis popiežiaus neklystamumo dogmai. Po šitos knygos ir prarado teisę dėstyti katalikiškai.
- „Ar Dievas egzistuoja?“ (Existiert Gott?, 1978) – 800 puslapių dialogas su ateistais, filosofais, mokslininkais. Neįrodinėja Dievo egzistavimo klasikiniu būdu, bet ieško pagrindo racionaliam tikėjimui.
- „Krikščionybė ir pasaulio religijos“ (Christentum und Weltreligionen, 1987, kartu su Julia Ching) – siūlo dialogą su islamu, budizmu, hinduizmu. Kiungas laikomas vienu pirmųjų, kuris rimtai kalbėjo apie religijų susitaikymą.
- „Pasaulinė etika“ (Projekt Weltethos, 1990) – pagrindinė vėlyvojo laikotarpio idėja: visos didžiosios religijos turi bendrų moralinių principų (nežudyk, nevok, nemeluok, gerbk tėvus). Ši idėja tapo pagrindu „Pasaulinės etikos fondui“, kurį rėmė ir Kofi Annanas, ir daugelis valstybių vadovų.
- „Ką aš tikiu“ (Was ich glaube, 2009) – trumpa, asmeniška tikėjimo išpažintis senatvėje. Čia jis rašo: „Tikiu Dievu, bet ne tuo, kurį man bandė įpiršti dogmos.“