Porfirijus, kurio originalus vardas buvo Malchas, reiškiantis „karalius” (vėliau graikiškai perkrikštytas į Porphyrios, „purpurinis“ – gražus finikietiškas atspalvis), iš tiesų turėjo biografiją, kuri pati savaime primena filosofinę dramą. Gimęs Tyre, tame pačiame mieste, kuris kadaise garsėjo purpuro dažais ir gudriais prekeiviais, jis atsinešė tą fenikietišką aštrumą ir tekstų tvarkymo talentą. Plotinas pervadino jį Porfirijumi – „purpuro nešėju”, nes jo mintys spindėjo kaip imperatoriškas drabužis. Vienas įdomus faktas: Porfirijus sirgo depresija, bandė nusižudyti Sicilijoje, bet Plotinas išpranašavo, kad jo siela dar turi misiją – tarsi dievai būtų įsikišę, kad išgelbėtų filosofą nuo savęs paties. O nestandartinis dalykas: jis vedė Marcella, našlę su septyniais vaikais, ir rašė jai laišką „Moterims”, ginantį filosofiją moterims – retas senovės gestas, primenantis, kad sielos neturi lyties.
Porfirijus gyveno Romos imperijos saulėlydyje, kai krikščionybė kilo, o pagoniškos šventyklos griuvo. Jis keliavo iš Atėnų pas Longiną, tada į Romą pas Plotiną, kur tapo jo dešiniąja ranka. Parašė per 70 veikalų – nuo komentarų prie Platono iki astrologijos traktatų, bet dauguma žuvo per krikščionių knygų deginimus. Jo filosofija – neoplatonizmas grynu pavidalu: pasaulis – emanacija iš Vienio (Dievo), siela krenta į materiją kaip į kalėjimą, o kelias atgal – asketizmas, kontempliacija ir ritualai. Įdomu, kad Porfirijus maišė filosofiją su teurgija – magiškais ritualais, kur dievai nusileidžia per simbolius, tarsi Orfėjo himnai būtų praktinis vadovas sielos kilimui.
Pagrindiniai kūriniai
Porfirijaus raštai – graikiški, pilni citatų iš Homero iki chaldėjų orakulų, dialektiniai kaip kovos arena. Kiekvienas – laiptelis link dieviško tyrumo, kur religija susipina su metafizika: dievai – emanacijos, ritualai – sielos valymas.
- Eneadų redakcija (originalus pavadinimas: Ἐννεάδες, Enneades) Plotino chaotiškos paskaitos sutvarkytos su biografija. Faktas: 6×9 struktūra – pitagoriečių magija, devyni kaip tobulumas; tarsi knyga būtų dievų labirintas, vedantis iš materijos į Vienį.
- Apie susilaikymą nuo gyvūninio maisto (originalus: Περὶ ἀποχῆς ἐμψύχων, Peri apochēs empsychōn; keturios knygos) Vegetarizmo gynimas: gyvūnai – protingos sielos, valgymas teršia aukas dievams. Religinis aspektas: demonai siurbia kraują, dievai reikalauja minčių. Nestandartinis pavyzdys: drambliai kaip gedėtojai – žudyti reiškia maištą prieš Kūrėją.
- Prieš krikščionis (originalus: Κατὰ Χριστιανῶν, Kata Christianōn; 15 knygų, sudeginta 435 m.) Biblijos kritika: pranašystės – klaidos, Jėzus – ne Dievas. Įdomu: citatos tikslesnės nei kai kurių krikščionių – tarsi archeologinė ataka. Faktas: Konstantinas degino, bet fragmentai išliko Makarijaus atsakymuose.
- Filosofijos istorija (originalus: Φιλοσοφος ἱστορία, Philosophos historia; keturios knygos) ir Pitagoro gyvenimas (originalus: Περὶ τοῦ Πυθαγόρου βίου, Peri tou Pythagorou biou) Pitagoro biografija su draudimais valgyti pupas – jos kaip mirties vartai. Religija: metempsichozė – sielos keliauja, tad filosofija – dievų kelias.
- Apie Nimfų urvą (originalus: Περὶ τοῦ ἐν Ὀδυσσείᾳ τῶν Νυμφῶν ἄντρου, Peri tou en Odysseia tōn Nymphōn antrou) Odisėjos alegorija: urvas – materija, nimfos – sielos. Teurgija: ritualai kviečia dievus per statulas. Keistas dalykas: statulos kalba dievų energija – primena finikiečių idolus Tyro šventyklose.
- Įvadas į Aristotelio Kategorijas (originalus: Εἰσαγωγή εἰς τὰς Ἀριστοτέλους Κατηγορίας, Eisagōgē eis tas Aristotelous Katēgorias; dar žinomas kaip Isagoge) Logikos pagrindas, viduramžių universitetų stuburas. Faktas: Boecijus išvertė, sukeldamas universalijų ginčus – tarsi Porfirijus būtų pasėjęs scholastikos sėklas.
- Laiškas Marcella (originalus: Πρὸς Μαρκέλλαν, Pros Markellan) Filosofija moterims: siela kyla per asketizmą. Religinis ryšys: dievai – be lyties, kaip finikiečių Baal ir Astartė.
- Apie sielos grįžimą (originalus: Περὶ τῆς ἐκ λογίων φιλοσοφίας, Peri tēs ek logiōn philosophias; fragmentai) ir Chaldėjų orakulai komentarai Orakulų aiškinimas: dievai nusileidžia per ritualus. Faktas: Jamblichas plėtojo jo teurgiją, maišydamas su magija.
Porfirijus siejo religiją su filosofija: dievai – ne antropomorfiniai, o emanacijos; ritualai valo sielą, kaip aukso lydymas. Jis kritikavo gyvūnų aukas – dievams nereikia kraujo, o demonams taip. Krikščionys jį vadino pagoniu, bet Augustinas skaitė jo veikalus, ieškodamas argumentų. Vienas nestandartinis faktas: Porfirijus prognozavo astrologiškai – gimimo diagrama rodė genijų, bet su melancholija; jis pats gydėsi muzika ir dieta, tarsi pitagoriečių reinkarnacija. Jo palikimas – neoplatonizmas įkvėpė Renesansą, Ficino vertė jo raštus, o Proklas pastatė ant jų Atėnų akademiją. Archeologai Tyro griuvėsiuose randa finikiečių šventyklas, kur Porfirijus galėjo medituoti – tarsi jo siela vis dar klaidžiotų tarp kolonų, ieškodama Vienio. Jei nori gilesnės analizės apie jo kovą su krikščionybe ar palyginimo su Jamblicho teurgija, duok ženklą!