Porfirijaus traktatas „Apie susilaikymą nuo gyvūninio maisto“ (Περὶ ἀποχῆς ἐμψύχων, Peri apochēs empsychōn, lot. De Abstinentia ab esu animalium) yra vienas iš brandžiausių neoplatonizmo tekstų, kuriame filosofas nagrinėja ne tik mitybą ar asketizmą, bet ir pačią žmogaus sielos prigimtį. Tai keturių knygų veikalas, kuriame susipina metafizika, etika, religijos kritika ir gyvūnų moralinio statuso analizė. Skaitant šį traktatą tampa aišku, kad Porfirijus siekia ne paprasto moralinio patarimo, o visos gyvenimo filosofijos, kurioje žmogus turi išsilaisvinti iš kūno aistrų ir grįžti prie savo dieviškosios kilmės.
Pirmoje knygoje Porfirijus aiškina, kad žmogaus siela yra dieviškos kilmės, tačiau kūnas ją temdo ir traukia žemyn. Mėsos valgymas, jo akimis, yra vienas iš veiksmų, kurie sielą dar labiau pririša prie materialumo. Tai nėra sveikatos ar dietos klausimas — tai metafizinis pasirinkimas. Kiekvienas žiaurumo aktas, kiekvienas gyvūno nužudymas, kiekvienas kraujo lašas, pasak Porfirijaus, tamsina protą ir trukdo sielai pakilti link Vienio. Todėl susilaikymas nuo mėsos yra ne draudimas, o kelias į vidinę laisvę, į sielos apsivalymą ir tikrąją filosofinę ramybę.
Porfirijus remiasi Platono mintimi, kad filosofas turi gyventi taip, tarsi jau ruoštųsi mirčiai — ne fizinei, o dvasinei, kai siela išsilaisvina iš kūno pančių. Mėsos valgymas, jo akimis, yra tarsi grandinė, kuri sielą pririša prie žemiškų aistrų. Todėl asketizmas nėra savęs kankinimas, o būdas atkurti prarastą vidinę harmoniją.
Gyvūnai kaip racionalūs giminaičiai
Antroji knyga yra viena įdomiausių visoje antikos filosofijoje. Porfirijus teigia, kad gyvūnai turi atmintį, emocijas, socialinę struktūrą ir net proto užuomazgas. Jis pateikia daugybę pavyzdžių: šunų ištikimybę, dramblių gedulą, paukščių mokymąsi, delfinų bendradarbiavimą. Gyvūnai nėra „mašinos“, kaip vėliau teigs Dekartas — jie yra gyvos būtybės, turinčios savą racionalumo formą. Todėl jų žudymas dėl skonio ar įpročio yra ne tik žiaurus, bet ir filosofiškai nepateisinamas.
Porfirijus netgi teigia, kad kai kurie gyvūnai yra tyresni už žmones, nes jų sielos nėra taip stipriai užtemdytos aistromis. Tai radikali mintis, kuri vėliau paveikė tiek krikščionių asketus, tiek arabų filosofus, tiek renesanso humanistus. Gyvūnai, jo akimis, yra mūsų giminaičiai kosminėje sielų grandinėje, todėl jų žudymas yra tarsi savęs žalojimas.
Religija, aukos ir moralinė tvarka
Trečioje knygoje Porfirijus polemizuoja su tais, kurie teigia, kad dievams reikia gyvūnų aukų. Tikri dievai, jo akimis, yra aukštesnės būtybės, neturinčios kūno, todėl negali džiaugtis krauju ar dūmais. Gyvūnų aukos yra prietaras, barbarų paprotys ir žemiausių dvasių apgaulė. Dievams reikia ne aukų, o tyrumo. Tikras religingumas yra ne ritualas, o vidinė būsena. Todėl žmogus, kuris žudo gyvūnus, tampa nejautrus ir žmonėms — žiaurumas yra vientisas, jis neprasideda nuo žmonių, jis prasideda nuo silpnesnių būtybių.
Porfirijus taip pat aiškina, kad gyvūnų žudymas griauna moralinę tvarką. Žmogus, kuris pripranta prie kraujo, tampa agresyvesnis, labiau valdomas aistrų ir mažiau pajėgus filosofinei kontempliacijai. Todėl susilaikymas nuo mėsos yra ir etinis, ir religinis, ir metafizinis pasirinkimas.
Praktiniai argumentai
Ketvirtoje knygoje Porfirijus pateikia praktinius argumentus, kodėl filosofas turi vengti mėsos:
- mėsos valgymas apsunkina protą ir trukdo kontempliacijai,
- žudymas žadina agresiją ir aistras,
- gyvūnai jaučia skausmą, todėl jų žudymas yra neteisingas,
- dievai nereikalauja aukų, o aukojimas yra prietaras,
- gyvūnų sielos yra giminingos žmonių sieloms,
- asketizmas padeda sielai pakilti virš kūno,
- žiaurumas gyvūnams veda į žiaurumą žmonėms.
Šie argumentai sudaro vieną ankstyviausių sistemingų vegetarizmo filosofijų pasaulyje.
„Apie susilaikymą“ yra gili filosofinė meditacija apie žmogaus vietą kosmose, sielos prigimtį ir moralinę atsakomybę. Porfirijus sujungia Platono metafiziką, pitagorinį asketizmą ir savo paties neoplatoninę teologiją į vieną nuoseklų mokymą, kuris iki šiol stebina savo modernumu. Šis traktatas darė įtaką:
- ankstyviesiems krikščionių asketams,
- viduramžių arabų filosofams,
- renesanso humanistams,
- šiuolaikiniams gyvūnų teisių teoretikams.
Tai vienas iš tų kūrinių, kurie leidžia pamatyti, kaip antikos filosofija galėjo būti ne tik teorija, bet ir gyvenimo būdas. Porfirijus moko, kad tikrasis susilaikymas yra ne draudimas, o kelias į vidinę laisvę — ir šis kelias prasideda nuo to, kaip elgiamės su silpnesnėmis būtybėmis.