Stovite prie ežero kranto ir stebite saulėlydį. Vanduo žaižaruoja oranžiniais atspindžiais, oras alsuoja drėgmės kvapu, o oda pagauna vėsaus vėjo glostymą – viskas pulsuoja gyvybe, perpildyta pojūčiais. O smegenyse tuo pat metu? Neuronai sprogsta signalų pliūpsniais, elektros impulsai šuoliuoja tarsi žaibai perkūnijoje, cheminės substancijos susilieja chaotiškame šokyje. Mokslas puikiai išnarplioja, kaip akis sugaudo fotonus, kaip triukšmas transformuojasi į nervinius virpesius ar kaip aromatas žadina uoslės ląsteles. Vis dėlto kodėl tas procesas neapsiriboja mechanika, o apgaubiamas paslaptingo „kažko“ – pojūčio, kad egzistuojate būtent čia, išgyvenate šią unikalią sekundę? Kodėl saulėlydis netampa paprastu informacijos srautu, o įsirėžia atmintyje metams, tarsi aidintis šnabždesys iš praeities? Būtent čia slypi sunkioji sąmonės problema (angliškai – the hard problem of consciousness) – mįslė, kodėl fiziniai vyksmai gimdo subjektyvią realybę, žinomą kaip qualia, tuos asmeninius, neperduodamus vidinius išgyvenimus.
Įdomus istorinis akcentas: 1920-aisiais rusų rašytojas Vladimiras Nabokovas, vaikystėje stebėjęs saulėlydžius prie Nevos upės, vėliau knygoje Speak, Memory aprašė, kaip tokie vaizdai tapo jo sinestezijos šaltiniu – spalvos virsdavo garsais, o pojūčiai maišėsi kaip dažai ant paletės. Tai primena, kad qualia nėra abstrakcija, o kasdienė realybė, kurią net menininkai bando užfiksuoti, bet niekada pilnai perduoti.
Šį terminą 1995 metais į madą įvedė filosofas Davidas Chalmersas, pristatydamas jį Tucsono konferencijoje, skirtotoje sąmonės tyrimams. Chalmersas, Australijos universiteto profesorius, tada pasakė: „Net jei paaiškinsime visus smegenų mechanizmus, vis tiek liks klausimas – kodėl jie apskritai lydimi patirties?“ Jo straipsnis žurnale Journal of Consciousness Studies sukėlė audrą – tarsi paleistas šūvis į ramų filosofinį ežerą. Iki tol sąmonė buvo tarsi šešėlis: psichologai tyrinėjo elgesį, neurologai – smegenų skenavimus, bet niekas rimtai nesikapstė po tą „kodėl“. Chalmersas padalijo problemas į dvi krūvas: lengvasios – kaip smegenys atpažįsta veidus ar reaguoja į skausmą, – ir sunkioji, kuri kyla kaip kalnas iš miglos. Lengvosios sprendžiamos mokslu, kaip receptas kepti pyragą, bet sunkioji? Ji kaip klausimas, kodėl pyragas skanus, o ne tik kalorijų šaltinis.
Grįžkime prie istorijos. Šis galvosūkis nėra naujas – jis slenka per amžius kaip upės vaga. Dar XVII amžiuje Renė Dekartas, sėdėdamas savo kambaryje prie krosnies, svarstė: „Cogito, ergo sum“ – galvoju, taigi esu. Jam sąmonė buvo sielos įrodymas, atskira nuo kūno, tarsi dviese šokantys partneriai viename kambaryje. Bet Dekartas nežinojo, kad po šimto metų Tomas Nagel, filosofas iš Amerikos, 1974 metais parašys esė „Kas tai yra būti šikšnosparniu?“, kuri taps klasika. Nagelis įsivaizdavo: mes galime išmatuoti echolokaciją, suprasti, kaip šikšnosparnis orientuojasi tamsoje, bet ar kada nors patirsime tą jų pasaulį – ultragarsą kaip pojūtį, o ne tik kaip bangas? Tai buvo pirmas rimtas smūgis redukcionizmui, idėjai, kad viskas tes yra fizikos dėsnių pasekmė. O štai senovės Indijoje, VIII amžiuje, Adi Šankara, vedantų mąstytojas, teigė, kad sąmonė – tai gryna esmė, Brahmanas, visatos širdis, o materija tik iliuzija, majos šydas. Įdomu, kad panašios mintys sklando ir šiuolaikiniuose panpsichizmo debatuose, kur siūloma, jog sąmonės užuomazgų turi net elektronai – ne kaip pilnavertė mintis, bet kaip proto kibirkštys visatoje.
Dabar apie kritikus – jie kaip kaimynai, kurie nesutinka su tavo renovacija. Danielis Dennettas, kitas filosofijos milžinas, knygoje Consciousness Explained (1991) pavadino qualia iliuzija, tarsi pasakotų: „Tu manai, kad matai vaivorykštę, bet tai tik šviesos triukas.“ Jam sunkioji problema – tik klaidingas klausimas, kaip klausti, kodėl dangus mėlynas, kai atsakymas slypi Rayleigh sklaidoje. Dennettas siūlo eliminatyvųjį materializmą: sąmonė nėra kažkas atskiro, o tik smegenų procesų mozaika, kurią mes priskiriame mistikai dėl senų instinktų. Kita vertus, Colin McGinn, „naujojo mistiko“ atstovas, tvirtina, kad tai neįveikiama – mūsų smegenys per silpnos, kaip žuviai bandytų suprasti kvadratinį šaknį. Jis lygina tai su šunimi, bandančiu suprasti kvantų mechaniką: ne dėl šuns kaltės, o dėl evoliucijos ribų. O štai Anil Sethas, neuromokslininkas, 2021 metais straipsnyje technologijos.lt rašė apie „žvėriškas mašinas“ – mus, kurie kuria realybę iš spėlionių, remdamiesi jutimais. Jo požiūriu, patirtis kyla iš smegenų prognozių, bet kodėl jos jaučiasi? Čia vėl grįžtame prie Chalmerso: net jei paaiškinsime prognozes, lieka tas „kodėl jausmas?“.
Vienas iš keisčiausių minčių eksperimentų, kurie iliustruoja šią painiavą, – filosofiniai zombiai. Įsivaizduokite pasaulį, kur vaikščioja būtybės, identiškos jums: juokiasi iš juokelių, rauda prie filmų, diskutuoja apie klimatą. Bet viduje – tuščia, jokio jausmo, tik mechanizmas. Chalmersas klausia: jei tokie zombiai įmanomi logiškai, tai kodėl mūsų smegenys nesukuria patirties? Tai ne siaubo istorija, o argumentas prieš fizikalizmą – jei viskas tik fizika, zombiai turėtų būti įmanomi, bet intuicija šaukte šaukia, kad ne. Panašiai Frank Jacksono „Marios kambarys“ (1982): mokslininkė Mari žino viską apie spalvas – bangų ilgius, receptorius, – bet gyvena juodai baltame pasaulyje. Išleidžiama į spalvotą – ir bum, ji sužino kažką naujo. Qualia triumfas! Bet kritikai, kaip Dennettas, atsako: ji tik pritaiko žinias, nieko mistiško.
Ši problema ne tik filosofinė – ji keičia, kaip matome save. Jei sąmonė tik iliuzija, kaip sako illusionistai, tuomet moralė, menas, meilė – viskas ant plono ledo. Bet jei panpsichizmas teisus, kaip siūlo Goffas ar Strawsonas, visata pilna proto atplaišų, nuo atomų iki galaktikų. Įdomus faktas iš istorijos: XIX amžiuje Thomas Huxley, Darvino draugas, lygino sąmonę su garo mašinos švilpuku – triukšmingu, bet nereikalingu pagrindiniam darbui. Dabar, su smegenų skenavimais, matome, kad sąmonė – ne švilpukas, o visa orkestras: gama bangos sinchronizuojasi, kai sapnuojame, o anestezija jas išjungia kaip jungiklį. Vis dėlto, kodėl sinchronas sukelia „aš“ jausmą? Galbūt, kaip teigia integruotos informacijos teorija (Tononi), sąmonė – tai informacijos tankis, phi matas, bet net ir čia qualia lieka paslaptis.
Galbūt sunkioji problema nėra neišsprendžiama, o tik kviečia mus žengti toliau – į kvantų pasaulį, kur stebėtojas keičia realybę, ar į AI eros ribas, kur mašinos mokosi, bet nejaučia. Kaip rašė Nagel: mes esame įkalinti savo kaukolėse, bet tas kalėjimas – ir mūsų laisvė. Saulėlydis prie ežero baigiasi, bet prisiminimas lieka, primindamas: mes ne tik skaičiuojame žvaigždes, mes jas jaučiame. Ir kol kas tai – didžiausia visatos mįslė.