Kiotas, vakarinėje Honšiu saloje, apsuptas žalių kalnų ir upių, kur sakuros žydi pavasarį, o rudenį lapai raudonuoja kaip ugnis, buvo Japonijos sostinė daugiau nei tūkstantį metų. Žodis „Kyoto” reiškia „sostinės miestas” – iš „kyo” (sostinė) ir „to” (miestas). Ši prasmė atspindi jo vaidmenį: ne tik imperatoriškąjį centrą, bet ir budizmo bei šinto šventovių lopšį, kur tikėjimas susipina su gamta ir menu.
Religinė istorija ir lemtingi įvykiai
Kiotas įkurtas 794 metais imperatoriaus Kammu kaip Heian-kyo, perkeliant sostinę iš Naros, kad išvengtų budistų vienuolių įtakos politikai. Miestas planuotas pagal kinų feng shui – stačiakampis tinklas su rūmais šiaurėje. VIII amžiuje čia klestėjo esoteric budizmas: Kūkai (Kobo Daishi) 806 metais grįžo iš Kinijos ir įkūrė Shingon sektą To-ji šventykloje, su mandalomis ir ugnies ritualais goma. Jo mokinys Saicho įkūrė Tendai sektą Enryaku-ji ant Hiei kalno 788 metais – vienuolynas tapo mokymo centru, bet 1571 metais Oda Nobunaga sudegino jį, nužudydamas tūkstančius vienuolių, siekdamas nutraukti karinę galią.
XII amžiuje amidizmas plito: Honen 1175 metais įkūrė Jodo-shu, mokydamas nembutsu – Budos Amidos vardo kartojimą, o Shinran – Jodo Shinshu, pabrėždamas tikėjimą be asketizmo. 1336 metais Ashikaga shogunatas pastatė Kinkaku-ji – Auksinį paviljoną zen sodų viduryje, bet 1950 metais vienuolis padegė jį iš pavydo – atstatytas 1955-aisiais. XVI amžiuje krikščionybė atėjo su Pranciškumi Ksaveru 1549 metais, bet 1597 metais Toyotomi Hideyoshi nukryžiavo 26 krikščionis Nagoje, o Kiotas liko budistų bastionu.
1868 metais Meiji restauracija perkėlė sostinę į Tokiją, bet Kiotas išsaugojo 2000 šventovių. 1994 metais UNESCO įtraukė 17 vietų į paveldą, pripažindamas kultūrinį indėlį. Čia gimė Kūkai, mirė imperatoriai, o sukurta tekstų – Genji monogatari dalys XI amžiuje.
Šiuolaikinė religinė svarba ir kas vyksta
Kiotas traukia milijonus: Fushimi Inari su tūkstančiais torii vartų – šinto lapės dievo garbei, piligrimai lipa kalnu, aukodami ryžius. Kinkaku-ji ir Ginkaku-ji zen sodai kviečia meditacijai, o Kiyomizu-dera su medine terasa – meilės šventykla, kur šokinėjimas nuo jos XIII amžiuje reiškė norą. Šventės pulsuoja: Gion Matsuri liepos mėnesį – šinto procesijos su yamaboko plūdimais, nešančiais dievus gatvėmis 17 dienų. Aoba Matsuri gegužę mini budizmą, o Jidai Matsuri spalį – istorines eras su kostiumais.
Šinto šventovės kaip Kamigamo ir Shimogamo saugo ryžių dievus, o budistų – Ryoan-ji su akmenų sodu zen ramybei. Net krikščioniškos bažnyčios veikia, rodydamos toleranciją. Miesto reikšmė – Japonijos dvasios šaltinis: čia budizmas ir šinto susilieja, o imperatoriškieji rūmai – šinto ritualų vieta. Dabar, su 1,5 milijono gyventojų, Kiotas gyvuoja maldomis: rytą girdėti varpai, o vakarais – festivalių būgnai. Jis primena, kad sostinė gali būti ne politinė, bet dvasinė – miestas, kur dievai vaikšto tarp žmonių.