Nikodemas Atonietis, žinomas kaip Nikodemos Agioreitis arba Nikodemas Šventojo Kalno, buvo vienas ryškiausių XVIII a. pabaigos Ortodoksų Bažnyčios veikėjų. Jo tikrasis krikšto vardas buvo Nikolas Kallivrutsis, o graikiškai – Νικόδημος Ἀγιορείτης (Nikódēmos Hagiōreítēs). Šis vardas pabrėžia jo gyvenimo esmę – tarnystę Atono kalne, šventajame ortodoksų vienuolių centre. Kartais jis minimas kaip Nikodemas Hagioritas ar tiesiog Atonietis, akcentuojant ryšį su šia mistine vieta. Šis vienuolis, teologas ir rašytojas paliko pėdsaką, kuris iki šiol formuoja dvasinį gyvenimą Graikijos ir Rytų Bažnyčios tradicijoje.
Gimė 1749 metais Naksos saloje, Egejos jūroje, Nikolas augo paprastoje šeimoje, kur tikėjimas buvo kasdienybė. Saloje, valdžioje esant osmanams, gyvenimas buvo sunkus – persekiojimai ir neramumai trukdė mokslams. Vis dėlto jaunas vyras siekė žinių: jis išvyko į Smirnės (dabartinę Izmirę Turkijoje) mokyklą, kur gilino teologijos ir filosofijos pagrindus. Studijos nutrūko dėl turkų persekiojimo – 1770 metais jis grįžo į Naksą, kur susipažino su vyskupu Arsenijumi, kuris tapo jo dvasiniu vadovu. Būtent tada Nikolas ėmė svarstyti vienuoliško pašaukimo galimybę. Įkvėpimo sulaukė iš trijų Atono vienuolių – Grigaliaus, Nifono ir Arsenijaus, – kurie lankėsi saloje ir pasakojo apie kalno asketizmą.
1775 metais, būdamas dvidešimt šešerių, Nikolas paliko pasaulį ir jo kelionę baigė Atono kalnas. Čia, Pantokratoro vienuolyne, jis buvo įšventintas kaip Nikodemas – vardas, primenantis evangelinį Nikodemą, ieškojusį tiesos naktį. Jo gyvenimas tapo griežtu asketizmu: jis praktikavo hesichiją, maldos būdą, kurį sudaro vidinė tyla, kvėpavimo kontrolė ir Jėzaus maldos kartojimas: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“. Nikodemas prisidėjo prie kolivadų judėjimo – grupės vienuolių, kurie priešinosi naujovėms ir siekė atkurti senąsias ortodoksų tradicijas, tokias kaip patristinė literatūra ir Eucharistijos garbinimas. Šis judėjimas buvo tarsi dvasinis pasipriešinimas osmanų priespaudai ir vakarų įtakai.
Jo draugystė su Makarijumi Korintiečiu, vėliau tapusiu Korinto metropolitu, tapo lemtinga. Abu bendradarbiai rinko ir leido senovinius tekstus, gelbėdami juos nuo užmaršties. Nikodemas gyveno skurdžiai: miegojo ant akmens, maitinosi duona ir vandeniu, o dienas leido skaitydamas ir rašydamas. Jis pasiekė aukščiausią vienuolišką laipsnį – didįjį schemą, ženklą visiško atsidavimo. Nepaisant silpnos sveikatos, jis keliavo po Atono vienuolynus, rinkdamas rankraščius iš bibliotekų. 1809 metų liepos 14 dieną, šešiasdešimties metų, Nikodemas mirė ramiai savo celėje, apsuptas brolių vienuolių. Jo palaikai buvo palaidoti Skiti Šv. Jono Krikštytojo, o 1955 metais Konstantinopolio patriarchas jį paskelbė šventuoju. Ši kanonizacija patvirtino jo indėlį į Bažnyčios gyvenimą.
Nikodemo religinė veikla buvo ne tiek vieša, kiek giliai vidinė ir literatūrinė. Kaip hesichastas, jis mokė, kad tikra malda ateina iš širdies tylos, o ne iš išorinių ritualų. Jis kritikavo tuščias apeigas, pabrėždamas vidinį atsivertimą. Jo pastangos atgaivinti patristinę literatūrą padėjo ortodoksams išlaikyti autentiškumą per okupacijos metus. Nikodemas buvo tarsi tiltas tarp Bizantijos paveldo ir naujo laiko – jis ne tik saugojo, bet ir aiškino tekstus, pritaikydamas juos šiuolaikiniams skaitytojams. Jo mokymas apie nuodėmes buvo ypač aktualus: jis skatino atpažinti slaptas silpnybes, kurios slepiasi po dorybių kauke. Kaip jis rašė: „Akivaizdus nusidėjėlis lengviau pasisuks į gėrį nei slaptasis nusidėjėlis, slepiantis po matomų dorybių apsiaustu“. Ši mintis skatina savianalizę, o ne savęs teisimą.
Jo literatūrinis palikimas milžiniškas – per keturiasdešimt metų Nikodemas parašė ar redagavo šimtus tomų. Žymiausias darbas – „Filokacija“ („Mylintis išmintis“), sudaryta drauge su Makarijumi 1782 metais Venecijoje. Tai penkių tomų antologija, kurioje surinkti IV–XV a. dvasiniai rašiniai apie maldą, asketizmą ir širdies tyrumą. Knyga tapo hesichazmo vadovėliu, įkvėpė šimtus tūkstančių tikinčiųjų. Kita svarbi knyga – „Pedalion“ („Vairas“), 1800 metais išleistas kanonų ir dogmatų vadovas, parašytas su Agapijumi Monachu. Ji padėjo Bažnyčios hierarchams spręsti kasdienius klausimus, remiantis senaisiais kanonais.
Nikodemas taip pat adaptavo vakarų kūrinius: „Nematomos kovos“ („Unseen Warfare“) – tai italų jėzuitų tekstų perdirbinys, pritaikytas ortodoksams, kur jis pabrėžia kovą su vidiniais priešais. Jo „Enchiridion of Counsels“ – trumpas patarimų rankdarbis, o „Exomologetarion“ – išpažinties gidas, kuriame aiškinama, kaip ruoštis sakramentui. Dar vienas perlas – „Naujoji rojaus“ („New Paradise“), dvylikos tomų rinkinys su šventųjų pasakojimais ir komentarais. Šiuose darbuose jis dažnai cituoja tėvus Bažnyčios, pvz., Grigalių Palamą ar Maksimą Ispovedininką, jungdamas senovę su dabartimi. „Pasninkai ir budėjimai, Šventojo Rašto studijos, turto atsisakymas ir viskas žemiška nėra tobulumas patys savaime, kaip sakėme; jie yra jo įrankiai“, – rašė jis, primindamas, kad forma tarnauja turiniui.
Nikodemo įtaka juntama ir šiandien. Jo knygos verčiamos į daugybę kalbų, įskaitant rusų ir rumunų, o „Filokacija“ paveikė net šiuolaikinius dvasinius judėjimus. Atono kalne jo celė tapo šventove, traukiančia piligrimus. Jis mokė, kad tikėjimas – tai ne teorija, o kasdienė kova: „Bėk, broli, nuo šios ugnies, nes tu esi parakas, ir niekada nedrįsk galvoti išdidžiai, kad esi drėgnas ir permirkęs“. Šie žodžiai apie pagundų pavojų skamba universaliu perspėjimu.
Nikodemas Atonietis paliko daug minčių savo raštuose, kurios dažnai cituojamos ortodoksų dvasinėje literatūroje. Jo žodžiai paprasti, bet gilūs, dažniausiai apie vidinę kovą, maldą ir nuodėmių atpažinimą. Štai kelios žinomos citatos, paimtos tiesiai iš jo kūrinių – jos išlikusios per amžius ir naudojamos pamoksluose ar asmeniniame apmąstyme.
Pirmiausia, apie slaptas nuodėmes ir savęs apgaulę: „Akivaizdus nusidėjėlis lengviau pasisuks į gėrį nei slaptasis nusidėjėlis, slepiantis po matomų dorybių apsiaustu.“ Ši mintis iš jo patarimų rinkinių pabrėžia, kad viešos klaidos lengviau taisomos nei tos, kurias slepiame po gerumo kauke.
Kita citata apie asketizmo prasmę: „Pasninkai ir budėjimai, Šventojo Rašto studijos, turto atsisakymas ir viskas žemiška nėra tobulumas patys savaime, kaip sakėme; jie yra jo įrankiai.“ Čia Nikodemas primena, kad išorinės praktikos – tik priemonės, o tikrasis tikslas yra širdies tyrumas.
Dar viena, apie pagundas ir atsargumą: „Bėk, broli, nuo šios ugnies, nes tu esi parakas, ir niekada nedrįsk galvoti išdidžiai, kad esi drėgnas ir permirkęs.“ Tai įspėjimas, kad net stipriausi gali užsidegti nuo menkiausios kibirkšties, jei pasitiki savimi per daug.
Jis dažnai kalbėjo apie Jėzaus maldą: „Nuolatinis Jėzaus vardo kartojimas širdyje yra galingiausias ginklas prieš aistras.“ Ši frazė iš hesichazmo mokymų skatina praktikuoti vidinę tylą kasdien.
Apie atgailą: „Tikras gailestis gimsta ne iš baimės bausmės, bet iš meilės Dievui, kurį įžeidėme.“ Tai padeda suprasti, kad atgaila – ne baimė, o santykio atstatymas.