Šv. Justinas kankinys

Justinas Kankinys (lot. Iustinus Martyr, gr. Ἰουστῖνος ὁ Μάρτυς) gimė apie 100 m. po Kr. Flavijoje Neapolyje (šiandien – Nablusas, Palestinoje, senovinė Samaria) ir mirė apie 165 m. Romoje, kur buvo nukirsdintas už savo tikėjimą valdant imperatoriui Markui Aurelijui. Jis laikomas pirmuoju krikščionių filosofu ir apologetu – žmogumi, bandžiusiu paaiškinti krikščionybę filosofijos kalba ir parodyti, kad ji nėra priešinga protui.

Justinas gimė pagoniškoje, greičiausiai samariečių ar graikų šeimoje. Jaunystėje, kaip pats rašo, ieškojo išminties – lankė stoikų, aristotelininkų, pitagoriečių ir platonikų mokyklas, kol pagaliau susitiko krikščionį senolį, kuris jam atvėrė Rašto prasmę ir parodė, kad „Dievo Žodis“ (Logos) yra tikrasis filosofijos šaltinis.

Po atsivertimo Justinas nepasitraukė iš pasaulio – priešingai, jis ėmė dėstyti krikščionybę kaip filosofiją, kuri atskleidžia tiesą, pranokstančią graikų mokymus. Jis apsigyveno Romojе, kur įkūrė mokyklą, tapusią ankstyvosios apologetikos centru.

Apie 165 m. jis buvo apkaltintas ateizmu (nes krikščionys atsisakydavo aukoti imperatoriui) ir nuteistas mirti kartu su šešiais mokiniais. Jo mirtis aprašyta „Acta Sancti Iustini“ – viename ankstyviausių krikščioniškų kankinystės liudijimų.

Justino kūryba išliko beveik visa, ir ji rodo vieno žmogaus intelektinę kelionę iš filosofijos į tikėjimą. Jo svarbiausi veikalai:

1. Apologia Prima („Pirmoji apologija“) – parašyta apie 150 m. ir skirta imperatoriui Antoninui Pijui. Joje Justinas ginasi nuo kaltinimų, kad krikščionys esą bedieviai ar amoraliai elgiasi. Jis aiškina, kad krikščionybė nėra pavojus valstybei, o yra aukščiausia filosofija, kuri moko garbinti vieną Dievą, mylėti artimą ir siekti dorybės.
   Jis taip pat pateikia pirmąjį istorijoje Eucharistijos aprašymą, nurodydamas, kad krikščionys renkasi sekmadienį, skaito Raštą ir dalijasi duona bei vynu kaip Kristaus Kūnu ir Krauju.
2. Apologia Secunda („Antroji apologija“) – parašyta netrukus po pirmosios, tarsi priedas ir atsakas į tebesitęsiančius persekiojimus. Čia Justinas kalba apie moralinį krikščionių gyvenimo grožį ir teismo neteisybę.
3. Dialogus cum Tryphone Iudaeo („Dialogas su žydu Trifonu“) – didžiausias jo veikalas, filosofinis-dialoginis kūrinys, parašytas graikų kalba. Čia Justinas kalbasi su žydu Trifonu apie Kristaus pranašystes, įstatymo prasmę ir naująją sandorą.
   Šis dialogas rodo jo gebėjimą derinti Senojo Testamento simboliką su graikišku mąstymu, o kartu išlaikyti pagarbią, argumentuotą diskusiją.
4. Prarasti arba fragmentiškai išlikę raštai:
   • Apologia pro Christianis ad Senatum Romanum – kalba Romos senatui,
   • De monarchia Dei („Apie Dievo valdžią“),
   • Ad Graecos de veritate („Graikams apie tiesą“),
   • Exhortatio ad Graecos („Paskata graikams“ – galbūt klaidingai jam priskirta).

Justinas laikė, kad tiesa egzistuoja visur, bet pilnatvę ji pasiekia Kristuje. Jis teigė, kad visų tautų išminčiai (Sokratas, Herakleitas, Platonas) pažino dalį Dievo per „sėjamosios Logos“ (λόγος σπερματικός) principą – t. y. Dievo Žodis (Logos) veikia visur, kur žmonės mąsto teisingai.
Tačiau tik Kristus – įsikūnijęs Logos – yra pilnas tiesos atvaizdas.

Jis sujungė graikų racionalumą su bibliniu apreiškimu. Pasak Justino, filosofija ir tikėjimas nėra priešybės – pirmoji ruošia sielą antrajam. Tokia mintis vėliau tapo krikščioniškos teologijos pagrindu nuo Augustino iki Tomo Akviniečio.

Justinas buvo tiltas tarp helenizmo ir Evangelijos, tarp Atėnų ir Jeruzalės. Jo kūryba tapo apologetikos pamatu – jis pirmasis pateikė argumentus apie:

• sielos nemirtingumą,
• pasaulio kūrimą iš nieko,
• pranašysčių išsipildymą Kristuje,
• moralinį krikščionių pranašumą prieš pagonių kultą.

Dėl drąsos ir ištikimybės tiesai jis vadinamas Justinu Kankiniu (Iustinus Martyr). Jo atminimas Bažnyčioje minimas birželio 1 dieną.

Originalūs pavadinimai

– Graikiškai: Ἰουστῖνος ὁ Μάρτυς ἢ ὁ Φιλόσοφος („Justinas Kankinys arba Filosofas“)
– Lotyniškai: Iustinus Martyr
– Lietuviškai: Justinas Kankinys arba Justinas Filosofas