Filonas Aleksandrietis (gr. Φίλων ὁ Ἀλεξανδρεύς, lot. Philo Alexandrinus) gimė apie 20 m. pr. Kr. ir mirė maždaug 50 m. po Kr. Jis buvo žydų filosofas, rašęs graikų kalba ir gyvenęs Aleksandrijoje – tuo metu didžiausiame kultūros, mokslo ir religijų kryžkelės mieste Viduržemio jūros pasaulyje.
Filonas kilęs iš turtingos ir įtakingos žydų šeimos. Jo brolis Aleksandras Lisimachas buvo vienas turtingiausių Aleksandrijos piliečių, finansavęs šventyklas ir net turėjęs ryšių su Romos valdžia. Pats Filonas priklausė miesto elito sluoksniui, bet kartu buvo giliai religingas ir išsilavinęs žmogus, puikiai išmanęs tiek graikų filosofiją, tiek žydų Šventraščio tradiciją.
Vienas svarbiausių Filono biografinių epizodų – jo misija į Romą apie 40 m. po Kr., kai jis vadovavo žydų delegacijai, ginančiai Aleksandrijos žydus nuo imperatoriaus Kaligulos (Gajaus Cezario) planų pastatyti savo statulą Jeruzalės šventykloje. Apie tai rašo pats Filonas veikale Legatio ad Gaium („Pasiuntinybė pas Gajų“), kuriame vaizduoja imperatorių kaip tironą ir parodo, kaip pavojinga žmogui laikyti save dievu.
Mąstymas ir tikėjimas
Filonas buvo pirmasis, kuris bandė suderinti Biblijos mokymą su graikų filosofija, ypač su Platonu ir Stoa. Jo tikslas buvo parodyti, kad Mozės Įstatymas neprieštarauja protui, o jį pranoksta. Tam jis sukūrė alegorinį Biblijos aiškinimo metodą – skaityti Raštą ne pažodžiui, o kaip dvasinę alegoriją.
Pavyzdžiui, pasakojimas apie Adomą ir Ievą Filonui reiškia ne biologinę istoriją, o žmogaus proto ir juslingumo kovą; Nojus – tai teisingumo idėja; o Abraomas – tikėjimo kelionė sielos viduje. Tokia interpretacija stipriai paveikė ankstyvąją krikščionybę, ypač Aleksandrijos teologinę mokyklą (Origeną, Klemensą).
Filonas tvirtino, kad Dievas yra gryna būtis (ὁ ὤν) – tas, kuris „yra“, kaip sakoma Išėjimo knygoje. Tarp Dievo ir pasaulio egzistuoja tarpinė dvasinė jėga, vadinama Logos (λόγος) – „Žodis“, „Protas“ arba „Tarpininkas“. Logos – tai Dievo mintis, kuria Jis kuria pasaulį. Ši sąvoka vėliau tapo centrine krikščioniškoje teologijoje, ypač Jono Evangelijoje: „Pradžioje buvo Žodis (Logos)…“
Kūriniai
Filonas parašė apie 40–50 veikalų, dauguma išliko. Jie skirstomi į kelias grupes:
- Pentateucho komentarai (Komentarai prie Mozės Įstatymo) – parašyti alegoriniu stiliumi:
- De Opificio Mundi („Apie pasaulio sukūrimą“) – apie kūrimo tvarką ir dievišką logiką;
- De Abrahamo, De Iosepho, De Mose, De decalogo, De specialibus legibus – apie patriarchus ir įstatymus.
- Filosofiniai traktatai – jungiantys platonizmą su judaizmu:
- De aeternitate mundi („Apie pasaulio amžinumą“),
- De providentia („Apie Apvaizdą“),
- Quod omnis probus liber sit („Kad kiekvienas doras žmogus yra laisvas“).
- Istoriniai ir apologetiniai raštai:
- Legatio ad Gaium („Pasiuntinybė pas Gajų“),
- In Flaccum („Prieš Flaką“) – apie žydų persekiojimus Aleksandrijoje.
- Etiniai ir mistiniai veikalai – apie sielos kelią į Dievą:
- De migratione Abrahami („Apie Abraomo kelionę“),
- De somniis („Apie sapnus“),
- Quis rerum divinarum heres sit („Kas yra dieviškųjų dalykų paveldėtojas“).
Jo kalba – graikiška, rafinuota, kupina retorikos ir filosofinių terminų. Dėl to Filonas laikomas pirmuoju žydų teologu-filosofu.
Filono idėjos, nors žydų pasaulyje ilgai liko nuošalyje, stipriai paveikė krikščionybę. Ankstyvieji krikščionių rašytojai (Origenas, Justinas Kankinys, Grigalius Nysietis) perėmė jo požiūrį į Logos, sielos kilimą ir alegorinį Rašto aiškinimą.
Jo kūryba išliko per graikų rankraščius, o vėliau įtraukta į rinkinį Patrologia Graeca, tomai 161–166, kur pateikti visi Filono tekstai.
Originalūs pavadinimai
– Graikiškai: Φίλων ὁ Ἀλεξανδρεύς (Phílōn ho Alexandreús)
– Lotyniškai: Philo Judaeus arba Philo Alexandrinus
– Lietuviškai: Filonas Aleksandrietis arba Filonas Žydas
Filonas liko žmogus, stovintis ant ribos tarp Biblijos ir Platono, tarp Sinajaus ir Akropolio. Jis kalbėjo tų dviejų pasaulių kalba – proto ir tikėjimo – ir mėgino įrodyti, kad Dievo kūrinija yra logiška, graži ir pilna prasmės, jei tik žmogus turi akis matyti.