Kai pirmame mūsų eros amžiuje Filonas Aleksandrietis paėmė į rankas Pradžios knygą, jis tai darė ne kaip paprastas metraštininkas, o kaip mąstytojas, pasiryžęs sujungti du tuo metu galingiausius pasaulius: žydų religinį apreiškimą ir graikų filosofinį genialumą. Jo veikalas „Apie pasaulio kūrimą“ (De Opificio Mundi) tapo pirmuoju didžiuoju bandymu įrodyti, kad Biblijos tekstas slepia savyje giliausias metafizines tiesas, kurias Platonas ar stoikai tik pradėjo apčiuopti.
Filonas kūrimo procesą aiškina pasitelkdamas genialiame paprastume slypinčią architekto metaforą. Prieš statydamas didingą miestą, meistras savo mintyse sukuria tobulą jo modelį – gatvių tinklą, pastatų proporcijas ir erdves. Tik po to, žvelgdamas į šį nematomą planą, jis pradeda dirbti su materija.
Pasak Filono, Dievas pasielgė taip pat. Prieš atsirandant matomai saulei, žemei ir vandeniui, Dievas savo prote suformavo protu suvokiamą pasaulį (kosmos noetos). Šį idealų modelį Filonas vadina Logosu. Tai visatos dvasinė struktūra, kurioje viskas yra tobula, nekintama ir amžina. Mūsų matomas pasaulis yra tik šio pirminio plano šešėlis arba atspindys materialioje, kintančioje terpėje.
Skaičių magija ir kūrinijos tvarka
Filonui kūrimo dienos nėra tiesiog laiko vienetai. Kadangi Dievas gyvena virš laiko, šešios kūrimo dienos simbolizuoja loginę seką ir harmoniją. Skaičius 6 jam reiškia produktyvumą ir kūrybinę pilnatvę, nes jis yra pirmasis skaičius, kurį gauname sudėję jo dalis (1+2+3).
Šeštąją dieną pasirodantis žmogus yra kūrinijos vainikas ne todėl, kad būtų stipriausias fiziškai, bet todėl, kad jis yra vienintelė būtybė, gebanti suvokti visatos tvarką. Filonas teigia, kad pasaulis buvo paruoštas kaip prabangi puota, į kurią žmogus pakviestas kaip garbės svečias.
Du žmogaus veidai: Dvasia ir dulkės
Viena įdomiausių traktato dalių yra žmogaus prigimties analizė. Filonas pastebi, kad Biblija mini kūrimą du kartus, ir tai interpretuoja filosofiškai. Jis skiria dangiškąjį žmogų, sukurtą pagal Dievo atvaizdą, kuris yra grynas intelektas, neturintis lyties ar kūno, ir žemiškąjį žmogų, suformuotą iš žemės dulkių.
Žmogaus siela, pasak Filono, yra „dangaus kolonija“ žemėje. Nors mes esame įkalinti mirtingame kūne, mūsų protas išlieka tiesioginiu Dievo Logoso spinduliu. Tai paaiškina amžiną žmogaus nerimą: mes gyvename materialiame pasaulyje, bet savo prigimtimi ilgimės dvasinės tėvynės.
Septintoji diena: Pažinimo ramybė
Kūrinio pabaigoje Filonas analizuoja septintąją dieną – Sabatą. Tai nėra tiesiog poilsis nuo fizinio darbo. Tai perėjimas iš kūrimo būsenos į kontempliacijos būseną. Septintoji diena simbolizuoja dvasinį pakylėjimą, kai siela nusisuka nuo daiktų ir grįžta prie savo šaltinio.
Filono „Apie pasaulio kūrimą“ padėjo pamatus visai vėlesnei krikščioniškai egzegezei. Be jo interpretacijų būtų sunku įsivaizduoti vėlesnius Bažnyčios tėvų raštus. Jis parodė, kad tikėjimas ir mokslas ne prieštarauja vienas kitam, o papildo, nes abu jie siekia to paties tikslo – suprasti Logoso įdiegtą tvarką.
Citatos
- „Pasaulis, kurį galima suvokti tik protu, yra ne kas kita kaip Dievo Žodis (Logos), kuris jau užsiėmęs kūrimo darbu.“ (De Opificio Mundi, 24). Dievas nesukūrė plano atskirai nuo savęs – pats Jo protas ir Žodis yra visatos struktūros pagrindas.
- „Nėra jokios kitos vietos protu suvokiamam pasauliui, kaip tik pats Dieviškasis Žodis, kuris visa tai suformavo.“ (De Opificio Mundi, 20). Filonas pabrėžia, kad idėjos neegzistuoja savarankiškai, jos yra Dievo mąstymo rezultatas.
- „Dievas, kaip geriausias architektas, žinojo, kad geras atvaizdas negali atsirasti be gero pavyzdžio.“ (De Opificio Mundi, 16). Kūrimas interpretuojamas kaip meninis procesas, kuriame Dievas žvelgia į idealų modelį, kad sukurtų materiją.
- „Kiekvienas žmogus pagal savo mąstymą yra susijęs su Dieviškuoju Žodžiu, būdamas Jo fragmentas arba spindulys.“ (De Opificio Mundi, 146). Žmogaus intelektas laikomas tiesioginiu dieviškosios esmės atspindžiu, išskiriančiu jį iš visų kitų gyvūnų.
- „Žmogus buvo sukurtas paskutinis, kad jis, įžengęs į pasaulį kaip į puikią puotą, rastų viską jam jau paruošta.“ (De Opificio Mundi, 78). Paaiškinama žmogaus dominavimo gamtoje priežastis – visas pasaulis buvo sukurtas kaip erdvė protingai būtybei.
- „Šis matomas pasaulis yra jaunesnis Dievo sūnus, o protu suvokiamas pasaulis – vyresnysis, pasilikęs prie Tėvo.“ (De Opificio Mundi, 31). Čia naudojama šeimos metafora pabrėžti dvasinio pasaulio pirmenybę prieš laikiną ir kintančią materiją.
- „Skaičius šeši yra pats tinkamiausias gimimui ir kūrimui, nes tai pirmasis tobulas skaičius.“ (De Opificio Mundi, 13). Filonas perima pitagorišką skaičių magiją, kad paaiškintų biblinį šešių dienų ciklą.
- „Žmogaus siela yra kolonija, pasiųsta iš dangaus į žemę, kad ji čia pagyventų kurį laiką.“ (De Opificio Mundi, 135). Žmogaus kilmė laikoma nežemiška; kūnas yra tik laikinas būstas sielai, kurios tikroji tėvynė yra dvasinė sfera.
- „Dievas pamatė, kad viskas yra gera, ne todėl, kad materija būtų gera pati savaime, bet todėl, kad ji tiksliai atitiko Jo planą.“ (De Opificio Mundi, 155). Kūrinio gerumas kyla iš jo atitikimo idealiai Idėjai, o ne iš pačios medžiagos savybių.
- „Septintoji diena yra pasaulio gimtadienis, diena, skirta ne darbui, o kontempliacijai ir Dievo ramybei pažinti.“ (De Opificio Mundi, 89). Šeštadienis (Sabatas) interpretuojamas kaip dvasinė būsena, kurioje žmogus grįžta prie savo kūrėjo per maldą ir protinį poilsį.