Žemė nuo seniausių laikų laikyta šventa, gyva ir motiniška būtybe. Ji nėra vien mineralų paviršius ar žmonių scena – religiniame mąstyme ji yra pradžia ir pabaiga, gimimo, mirties ir atgimimo ciklo centras. Visos didžiosios religijos ją laiko tarpininke tarp dangaus ir žmogaus, vieta, kur susitinka dieviškumas ir kūniškumas. Ji – stabilumo pagrindas, iš kurio kyla visa gyvybė, ir į kurį viskas sugrįžta.
Biblijoje žemė atsiranda iš karto po šviesos ir vandens atskyrimo: „Tebūna sausuma, ir sausuma tebus vadinama žeme“ (Pr 1,9–10). Dievas iš jos sukuria žmogų – „Viešpats Dievas sutvėrė žmogų iš žemės dulkių“ (Pr 2,7) – o po nuopuolio sako: „Dulkė esi ir į dulkę sugrįši“ (Pr 3,19). Žemė čia tampa žmogaus prigimties veidrodžiu: iš jos gimstama ir į ją grįžtama. Ji kartu yra ir palaiminta („žemė duos tau duoną“, Pr 1,29), ir prakeikta („žemė tau duos erškėčius ir usnis“, Pr 3,18) – moralinio pasaulio atspindys. Psalmėse žemė šlovina Dievą: „Te džiaugiasi žemė, te džiūgauja jūros“ (Ps 96,11). Šv. Augustinas „De Genesi ad litteram“ (II, 9) aiškina žemę kaip kūrinijos motiną, priimančią dangaus sėklą – lietų ir šviesą.
Senovės Artimuosiuose Rytuose žemė buvo suvokiama kaip Motina Dievė – Egipto Izidė, maitinanti Nilo derlių; Mesopotamijos Ki (arba Ninhursag), gimdanti dievus ir žmones; graikų Gaja, iš kurios kilo Uranas ir titanai (Hesiodo „Teogonija“, 116–138); romėnų Tellus, švenčiama Fordicidia šventėje aukojant karves. Šios deivės ne tik gimdo gyvybę, bet ir ją palaiko, o kartu reikalauja pagarbos ir aukos. Derliaus ciklai, žemdirbystės šventės ir pavasario ritualai visur turėjo sakralinę prasmę – žemė buvo Dievo kūno išraiška. Šumerų himnuose Ki vadinama „didele kalva“, ant kurios stovi visata.
Filonas Aleksandrietis veikale „De Opificio Mundi“ (skyriai 45–52) aiškina, kad žemė yra Dievo sukurtos tvarkos dalis – stabili, apčiuopiama, tačiau pavaldi dangiškiems dėsniams. Jis vadina ją „motina, kuri maitina visus“ ir „forma, kuri priima dangišką sėklą“. Žemė – pasyvi, bet vaisinga: ji duoda augalus prieš dangaus puošybą, rodydama prioritetą materialiai pilnatvei. Ši simbolika vėliau persikėlė į krikščionišką teologiją: žemė – tai ne tik pasaulio medžiaga, bet ir dvasinis principas, kuris laukia apvaisinimo iš dangaus – iš Žodžio. Šv. Bazilijus Didysis „Hexaemeron“ (III, 1–3; PG 29, 52–60) mato žemę kaip kūrinijos pagrindą, kurį Dievas papuošė augalais kaip karūna.
Induizmo kosmologijoje žemė (Prithvi arba Bhumi) yra viena iš penkių didžiųjų elementų (mahabhuta) – kartu su vandeniu, oru, ugnimi ir erdve. Ji laikoma tvirtybės, kantrybės ir teisingumo įsikūnijimu. Žemė čia yra ne statiška, o gyva dievybė – ji alsuoja, reaguoja į žmogaus veiksmus. „Rigvedoje“ (10.18) Prithvi – motina, laikanti dangų ant savo pečių. Todėl karaliaus ar tautos nuodėmės gali „išvarginti“ žemę (kaip „Mahabharatoje“ Bhumi skundžiasi Krišnai), o dorybės – „atgaivinti“. Šventose Vedose sakoma: „Žemė, kuri laiko dangų, laiko ir mane – te ji būna palanki mano žodžiams ir veiksmams“ (Atharvaveda 12.1). Žemės deivė Bhudevi – Višnu žmona, simbolizuojanti derlingumą.
Budizme žemė simbolizuoja tvirtumą ir tikrovę. Kai Buda pasiekė nušvitimą po Bodhi medžiu, jis palietė žemę ranka ir tarė: „Žemė yra mano liudytoja“ (Digha Nikaya 16). Tai vadinamasis „žemės prisilietimo gestas“ (bhumisparsha mudra), vaizduojamas statulose – Buda liečia žemę, kviesdamas ją liudyti prieš Marą. Šis veiksmas reiškia, kad tiesa nereikalauja išorinių įrodymų – pats pasaulis liudija sąmonės prabudimą. Žemė čia yra moralinės ir egzistencinės tikrovės garantas. „Dhammapadoje“ (95) žemė – kantri, kaip žemė kenčia viską be skundo.
Islame žemė vadinama ard ir laikoma Dievo kūriniu, suteiktu žmogui kaip amanah – patikėjimas. Korane sakoma: „Jis jus iškėlė iš žemės ir į ją sugrąžins“ (Sūra 7:25; taip pat 20:55). Žmogus turi būti jos globėjas (khalifa, Sūra 2:30), o ne valdovas. Šiame požiūryje jau glūdi ekologinė atsakomybė: žemė šventa ne todėl, kad ji priklauso žmogui, o todėl, kad ji priklauso Dievui. Hadisuose (Sahih Muslim 2955) žemė – kaip motina, kuri maitina, bet ir baudžia už neteisingumą. Sūra 99:1–5 aprašo žemės drebėjimą Teismo dieną, kai ji „išpasakos savo naujienas“.
Senojoje baltų religijoje žemė buvo gyva būtybė – Žemyna, „žemės motina“, globojanti javus, gyvulius, net kapus. Į ją buvo liejamas alus per derliaus šventes (Žemės diena rugsėjo pabaigoje), nešamos aukos – duona, medus. Pirmą kąsnį ar gėrimą visada reikėjo „paaukoti žemei“, sakant: „Žemynėle, duok derlių“. Romuvoje žemė – šventa, o arimas – ritualas. Tai rodo, kad žmogus jautė priklausomybę nuo jos – ji buvo pirmoji ir paskutinė jo priebėga. Lietuvių tautosakoje žemė „verkia“ už nuodėmes, bet „džiaugiasi“ už gerus darbus.
Kinų tradicijoje žemė (tu) – vienas iš penkių elementų (wu xing), centrinis, geltonas, simbolizuojantis stabilumą ir derlių. Imperatorius – žemės sūnus, o žemdirbystė – dangaus mandatas. Amerikos indėnų kultūrose žemė – Motina Žemė (Pachamama inkams), kuriai aukojama coca lapai. Afrikoje, jorubų religijoje, žemė – deivė Oduduwa, gimdanti žmones.
Krikščioniškoje mistikoje žemė – nuolankumo mokytoja. Šv. Pranciškus Asyžietis „Saulės giesmėje“ vadina ją „seserimi motina žeme“, maitinančia vaisiais. Ortodoksijoje žemė – ikona kūrinijos, laukiančios išganymo (Rom 8,22).
Per visus šiuos kontekstus žemė išlieka simboliu tvarkos, ištvermės ir buvimo čia. Ji yra vieta, kur dvasinis susitinka su fiziniu. Dangus reiškia amžinybę, vanduo – gyvybės tėkmę, o žemė – gyvenimo pagrindą. Ji kantriai priima viską: sėklą, prakaitą, ašaras ir kūnus. Religijoje žemė – tai ne tik kūrinys, bet ir tylus mokytojas: ji moko nuolankumo, cikliškumo ir ištikimybės. Šiandien ekologinė krizė primena seną tiesą – žemė šventa, ir žmogus – jos dalis, ne šeimininkas.
Todėl kai sakoma „ilsėkis žemėje“, tai nėra vien geografinis teiginys – tai pažadas, kad žmogus grįžta į savo pradžią, į šventą motinos glėbį, iš kurio gimė visa, kas gyva. Ji – amžinas ratas, jungiantis protėvius su palikuonimis, dangų su žeme.