Šviesa nuo pirmųjų civilizacijų laikoma dieviškosios tiesos, gyvybės ir pažinimo simboliu. Ji žymi kūrinijos pradžią, Dievo buvimą ir žmogaus kelią iš nežinojimo į išmintį. Visose religijose šviesa yra viena svarbiausių metaforų, jungiančių materiją su dvasine tikrove. Jau pitagoriečiai, kaip mini Aristoteles „Apie sielą“ (I, 2, 404b), matė šviesoje dieviškąją harmoniją, o vėliau helenistinėje mintyje ji tapo būtimi pačia.
Filonas Aleksandrietis veikale „De Opificio Mundi“ („Apie pasaulio sukūrimą“, skyriai 29–35) rašo, kad „Dievas šviesai suteikė išskirtinę vietą, nes ji yra nepaprastai graži: tai, kas suvokiama vien protu, yra daug šviesesnė ir spindesingesnė nei tai, kas matoma akimis“. Jo mintis rodo, kad šviesa ne tik fizinė, bet ir dvasinė – proto, išminties ir dieviškos tvarkos išraiška. Ji pranoksta pojūčius taip, kaip diena pranoksta naktį, o protas – kūno jutimus. Filonas čia jungia Pradžios knygą su graikų filosofija: šviesa – pirmasis kūrinys, atskiriantis chaosą nuo kosmoso. Panašiai Origenas „Apie pradžius“ (De Principiis I, 1, 2; PG 11, 121–124) vadina šviesą „dvasine sensacija“, per kurią siela mato Dievą.
Biblijoje šviesa atsiranda pačioje kūrinijos pradžioje: „Tebūna šviesa!“ (Pr 1,3). Tai pirmasis Dievo žodis, kuriuo Jis įveda tvarką į chaosą. Šviesa čia reiškia dieviškąją tvarką, tiesą ir gėrį, priešingą tamsai – blogiui ir nežinojimui. Vėliau Psalmėse sakoma: „Tavo žodis – mano žingsnių žibintas“ (Ps 119,105), o Izaijas pranašauja: „Tauta, einanti tamsoje, išvydo didžią šviesą“ (Iz 9,1). Evangelijoje pagal Joną (1,4–9) Kristus pavadinamas „pasaulio šviesa“ – šviesa, kuri „šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“. Šviesa tampa Dievo buvimo simboliu žmogaus gyvenime, pažinimo keliu ir dvasiniu atgimimu. Šv. Augustinas „Išpažintyse“ (VII, 10) rašo: „Tu, Viešpatie, uždegei mano širdyje šviesą, ir tamsa pabėgo“. Grigalius Nysietis „Apie Mozės gyvenimą“ (II, 225; PG 44, 401) mato šviesą kaip Dievo begalybę, į kurią siela kyla amžinai.
Graikų filosofijoje šviesa buvo tiesiogiai susijusi su pažinimu ir būtimi. Platonas „Valstybėje“ (VI, 507–509) kalba apie „gėrio idėją“ kaip aukščiausią šviesos šaltinį, kuris leidžia matyti ir pažinti viską kitą – kaip saulė leidžia regėti daiktus. Šis palyginimas vėliau persikėlė į krikščioniškąją teologiją: Dievas tapo dvasine Saule, iš kurios sklinda tiesa ir gyvenimas. Plotinas „Eneadose“ (V, 3, 17) vadina Vienį „šviesos šaltiniu“, iš kurio trykšta visos būtybės. Dionisijus Areopagitas veikale „Apie dieviškuosius vardus“ (IV, 1; PG 3, 693–696) rašo: „Dievas yra Šviesa, kuri viską apšviecia, viską gaivina ir viską pranoksta.“ Jo „Mistinėje teologijoje“ (I, 1) šviesa – tamsi šviesa, viršijanti protą, vedanti į uniją. Šv. Maksimas Išpažinėjas „Ambigua“ (PG 91, 1128) jungia platonizmą su krikščionybe: šviesa – Dievo energijos, patiriamos hesichazme.
Islamo tradicijoje šviesa (nūr) yra vienas iš Dievo atributų. Korane sakoma: „Allahas yra dangaus ir žemės šviesa“ (Sūra 24:35). Ši garsioji „Šviesos ajata“ apibūdina Dievą kaip tobulą dvasinį spindesį, kuris apšviečia visatą ir žmogaus širdį – kaip alyvos lempa nišoje, spindinti be ugnies. Sufijų mistikai, tokie kaip Al-Ghazali savo veikale „Mishkat al-Anwar“ („Šviesų niša“, 1–3 dalys), aiškino, kad Dievo šviesa šviečia visose būtybėse skirtingu intensyvumu – kaip lempa žibintų eilėje, atspindinti aukščiausią Šaltinį. Ibn Arabi „Futuhat al-Makkiyya“ (II, 550) mato šviesą kaip dieviškąją būtį, iš kurios kyla visos formos. Rumi „Masnavi“ (III, 100–150) rašo: „Šviesa – tai Dievo veidas, atsuktas į pasaulį“.
Induizme šviesa yra pažinimo ir dieviškos sąmonės ženklas. Vedinė mantra „Tamaso mā jyotir gamaya“ („Iš tamsos vesk mane į šviesą“) iš „Brihadaranyaka Upanišad“ (1.3.28) išreiškia žmogaus dvasinį siekį išsilaisvinti iš nežinojimo. Deivė Sarasvati – šviesos ir išminties personifikacija, o Gayatri mantra kreipiasi į saulės šviesą kaip vidiniam nušvitimui. Diwali – šviesos šventė – simbolizuoja tiesos pergalę prieš tamsą, kaip pasakojama „Ramajanoje“. „Bhagavad Gita“ (10:11) Krišna sako: „Aš esu šviesa šviesose“. Šankara komentaruose mato šviesą kaip atmano spindesį.
Budizme šviesa reiškia nušvitimą (bodhi). Buda dažnai vaizduojamas su aureole arba šviesos spinduliais, nes jo mokymas apšviečia pasaulį nuo kančios ir klaidų. „Dhammapada“ (387) sako: „Kaip saulė apšviečia visus, taip Išminčiaus šviesa nušviečia protus“. Mahajanos „Lotus Sutroje“ (2 skyrius) Buda – amžinoji šviesa, spindinti visoms būtybėms. Tibeto budizme „Bardo Thodol“ mirties šviesa – kelias į išsilaisvinimą.
Senovės Egipto religijoje šviesa buvo dievo Ra esmė – jis buvo saulės įsikūnijimas, kas rytą atgimstantis ir kas vakarą nugalintis tamsą Apepą, kaip „Piramidžių tekstuose“ (PT 273–274). Persų zoroastrizme šviesa ir ugnis buvo gėrio dievo Ahura Mazdos ženklai – kova tarp šviesos ir tamsos reiškė moralinį žmonijos mūšį tarp tiesos (asha) ir melo (druj), kaip „Avestoje“ (Yasna 31). Amerikos indėnų tradicijose, kaip majų „Popol Vuh“, šviesa – kukurūzų dievo atgimimas.
Krikščioniškoje mistikoje hesichastai, kaip Simeonas Naujasis Teologas „Himnuose“ (15; PG 120, 520), patiria Taboro šviesą – neišsemiamą Dievo energiją. Gregoras Palamas „Triadose“ (III, 1, 20) gina šią šviesą kaip dieviškąją, ne sukurtą.
Šviesa visose šiose tradicijose žymi Dievo artumą, tiesos pažinimą, moralinį skaidrumą ir gyvenimo pilnatvę. Tamsa visada reiškia nežinojimą, nuodėmę ar atskirtį nuo Šaltinio. Todėl žmogaus dvasinis kelias dažniausiai vaizduojamas kaip ėjimas į šviesą – nuo regimo pasaulio prie neregimosios tikrovės, nuo kūniškosios būties prie dvasinės. Filonas Aleksandrietis, aiškindamas šviesą kaip „protu suvokiamą šviesesnę nei matomą“, užbrėžė kryptį visai vėlesnei religinei mintiai. Šviesa tapo universaliu simboliu to, kas amžina, nematoma ir kartu – pati esatis. Iš jos gimsta tvarka, gyvybė ir pažinimas; per ją žmogus ieško Dievo, o Dievas parodo save žmogui. Šiandien net kvantinė fizika kalba apie šviesą kaip energiją, bet religijoje ji lieka dieviškuoju spindesiu – amžinu tiltu tarp matomo ir nematomos.