„O nenusakomas kilniojo Dievo groži ir tyriausias amžinosios šviesos ryškume, gyvenime, teikiantis gyvybę visam, kas gyva, šviesa, apšviečianti visokią šviesą ir išsauganti amžiname spindesyje visokiausius žibančius šviesulius, kurie švietė priešais Dievybės sostą jau pirmykščiu apyaušriu!
O amžina ir neprieinama, skaidri ir saldi srove, tekanti iš šaltinio, paslėpto nuo visų mirtingųjų akių, Tavo plotis nenusakomas, o tyrumas nesudrumsčiamas.
Iš čia teka upė, kuri džiugina Dievo miestą, kad džiugiais išpažinimo balsais giedotume Tau šlovės giesmes, iš patirties paliudydami, kad Tu turi gyvenimo šaltinį ir Tavo šviesoje matėme šviesą. Amen.”
Skaitykite daugiau..
Šv. Bonaventūra, vadinamas Serafimiškuoju Mokytoju, šią malda atskleidžia gilią pranciškoniškąją pasauliatvą, kurioje visa kūrinija yra tarsi gyvas veidrodis, rodantis Kūrėjo didybę. Viduramžiais jis buvo ne tik filosofas, bet ir žmogus, gebėdavęs rasti džiaugsmą paprastuose dalykuose. Įdomu tai, kad savo dvasiniuoseraštuose jis dažnai ragindavo žmones melstis ne vien lūpomis, bet ir širdies gelmėmis, o gamtą matė kaip pirmąją Dievo knygą. Ši malda yra tarsi kelionė iš tamsos į šviesą, kurioje žmogus palaipsniui susilieja su Dievo ramybe. Bonaventūra tikėjo, kad kiekvienas žmogus savyje neša dieviškosios ugnies kibirkštį, todėl malda tampa būdu ją įpūsti. Istoriniai šaltiniai pasakoja, kad rašydamas savo tekstus jis praleisdavo valandas maldoje, kartais tiesiog sėdėdamas miške ir stebėdamas paukščius. Jo teologija moko, kad Dievas yra ne tolimas valdovas, o pats saldžiausias gyvenimo šaltinis, trykštantis kiekvienam, kas tik ištroškęs ieško tiesos. Šis trumpas tekstas kviečia stabtelėti kasdienybės skubėjime ir pajusti amžinybės alsavimą tiesiog čia ir dabar.