Vandalų persekiojimai Afrikoje – tai vienas skaudžiausių ankstyvųjų krikščionybės epizodų, vykęs V a. viduryje, kai germanų vandalų karalystė valdė Šiaurės Afriką. Ši gentis, atėjusi iš Ispanijos ir įsikūrusi Kartaginos regione 429–439 m., buvo priėmusi arianizmo formą – mokymą, neigusią Kristaus dieviškumą. Jų valdovas Genserichas, o vėliau jo sūnus Hunerichas, laikė katalikus pavojingu priešu tiek teologiškai, tiek politiškai, nes jie buvo ištikimi Romos Bažnyčiai ir Bizantijos imperatoriui.
Iš pradžių Genserichas leido katalikams egzistuoti, nors ir suvaržytais būdais, tačiau jo įpėdinis Hunerichas ėmėsi žiauraus persekiojimo. Apie 482–484 m. buvo uždaryta daugybė bažnyčių, konfiskuotas turtas, vyskupai tremti į dykumas ar išsiųsti į Siciliją, o tūkstančiai tikinčiųjų nukankinti. Kartaginoje katalikų vyskupai buvo sušaukti į vadinamąjį „suskaldymo“ susirinkimą, kur arijonai mėgino juos priversti pasirašyti atsisakymą nuo Nikėjos tikėjimo. Tie, kurie atsisakė, buvo žiauriai baudžiami – kai kurie apdeginti gyvi, kiti ištremti į kasyklas ar dykumų kolonijas.
Vienas iš svarbiausių šių įvykių liudytojų buvo Victor Vitensis, Šiaurės Afrikos vyskupas, parašęs veikalą Historia persecutionis Africanae Provinciae („Afrikos provincijos persekiojimų istorija“). Šis kūrinys tapo pagrindiniu istoriniu šaltiniu apie vandalų laikus. Victor ne tik užfiksavo faktus, bet ir perteikė kankinių dvasinę stiprybę – jų tikėjimas, nepaisant kančių, tapo pasipriešinimo simboliu. Iš jo pasakojimų matyti, kad vandalų valdžia mėgino sukurti arijonų valstybę, kurioje katalikų tikėjimas būtų išstumtas iš viešojo gyvenimo.
Persekiojimai tęsėsi iki pat 534 m., kai Bizantijos imperatoriaus Justiniano kariuomenė, vadovaujama Belisarijaus, užėmė Kartaginą ir panaikino vandalų karalystę. Po to Afrikoje vėl įsitvirtino katalikų Bažnyčia, o arianizmas greitai išnyko. Vis dėlto vandalų valdžios laikotarpis paliko gilų pėdsaką krikščioniškoje sąmonėje – jis tapo pamoka apie tikėjimo ištvermę ir valstybės galios pavojų, kai ji ima reguliuoti dvasinius įsitikinimus.
Afrikos provincijos persekiojimų istorijos ištraukos
Apie Hunericho dekretą prieš katalikus
„Karalius Hunerichas paskelbė dekretą, kad visi, kurie išpažįsta katalikų tikėjimą, būtų išvaryti iš bažnyčių, jų tarnystė nutraukta, o turtas konfiskuotas. Tie, kurie priešinosi, buvo kankinami arba ištremti.“
(Historia persecutionis, II, 5)
Apie vyskupų suėmimą ir tremtį
„Jis sukvietė visus Afrikos vyskupus į Kartaginą, žadėdamas diskusiją apie tikėjimą. Tačiau tai buvo klasta – kai kurie buvo iškart ištremti, kiti – įkalinti. Net senyvi ir ligoti buvo vežami grandinėmis, kaip nusikaltėliai.“
(Historia persecutionis, II, 3)
Apie fizinius kankinimus
„Kai kurie kunigai buvo plakami, kiti – deginami gyvi, dar kiti – išsiųsti į dykumas be vandens ir maisto. Jie kentėjo ne dėl nusikaltimo, bet dėl tikėjimo į Kristų.“
(Historia persecutionis, II, 7)
Apie kankinių drąsą
„Jie stovėjo tvirtai, net kai kūnas buvo silpnas. Jų lūpos šlovino Dievą, kai rankos buvo surakintos, o akys – užmerktos nuo skausmo. Tikėjimas buvo jų stiprybė.“
(Historia persecutionis, III, 2)