Po Romos imperijos žlugimo 476 m. Šiaurės Afriką dar anksčiau, apie 429–439 m., užėmė vandalai – germanų gentis, priėmusi krikščionybę arijonų forma. Jų valdovas Genserichas (valdė 428–477 m.), o po jo sūnus Hunerichas (valdė 477–484 m.), laikėsi mokymo, kad Kristus nėra amžinas Dievas, o tik Dievo kūrinys. Tokia teologinė pozicija iš pirmo žvilgsnio atrodė abstrakti, tačiau realybėje ji reiškė, kad katalikai, kurie laikė Kristų vienos prigimties su Tėvu, buvo laikomi eretikais ir priešais valstybei.
Vandalai buvo germanų gentis, kilusi iš dabartinės Lenkijos teritorijos, kuri V amžiuje, žlugus Romos imperijai Vakaruose, įsiveržė į Šiaurės Afriką ir įkūrė savo karalystę su sostine Kartaginoje. Jie priėmė krikščionybę arianų forma ir laikėsi mokymo, kad Kristus nėra lygus Tėvui. Vandalų valdžia (439–534 m.) tapo viena stipriausių Viduržemio pakrantėje – valdė jūrą, plėšė Italiją, net užėmė Romą 455 m., iš čia ir kilo žodis „vandalizmas“. Jų viešpatavimas garsėjo žiaurumu prieš katalikus: bažnyčios uždarinėtos, vyskupai tremti, turtas konfiskuotas. Nors jų karalystė žlugo po Bizantijos imperatoriaus Justiniano žygio, vandalų vardas liko kaip civilizacijos griovėjų simbolis.
Vandalų valdžia Šiaurės Afrikoje (439–534 m.) pavertė katalikų gyvenimą kančia. Iš Egipto pabėgę vienuoliai ir Afrikos vyskupai rašė, kad bažnyčios buvo atimamos ir perduodamos arijonų dvasininkams, vienuolynai sudeginami, kunigai verčiami pasirašyti išpažinimus, kuriuose Kristus vadinamas „mažesniu už Tėvą“. Atsisakiusieji – tremiami į dykumas, įmetami į kalėjimus ar žudomi.
Victor Vitensis savo veikale Historia persecutionis Africanae Provinciae („Afrikos provincijos persekiojimų istorija“) išsamiai aprašė šiuos įvykius. Tai ne tik istorinė kronika, bet ir pirmasis Bažnyčios kankinių dokumentas po Romos imperijos laikų. Jis rašė, kaip Hunerichas sukvietė visus Afrikos vyskupus į Kartaginą tariamai „diskusijai“, o po to išsiuntė šimtus jų į tremtį ar nužudė. Net senyvi ir ligoti dvasininkai buvo vežami grandinėmis.
Kai kurie šaltiniai mini ir dar šiurpesnes scenas: kankinimus, kai katalikai buvo deginami lėta ugnimi, moterys kankinamos už tai, kad atsisakė krikštyti savo vaikus arijoniškai. Afrikos miestai – Hiponas, Kartagina, Hadrumetas – tapo tylos vietomis, kur maldos buvo draudžiamos.
Paradoksas tas, kad vos prieš kelis dešimtmečius būtent katalikai buvo persekioję „eretikus“, o dabar jie patys patyrė, ką reiškia būti be galios. Iš šio skausmo gimė ir nauja teologinė laikysena – nuolankesnė, asketiškesnė, labiau vidinė. Fulgentius Ruspensis, kuris pats buvo ištremtas į Sardiniją, rašė, kad tikra Bažnyčia nėra soste ar rūmuose, bet širdyje, kuri išlieka ištikima net grandinėse.
Galiausiai Bizantijos imperatorius Justinianas 534 m. nugalėjo vandalus ir atstatė ortodoksinį tikėjimą Šiaurės Afrikoje. Tačiau po persekiojimų Bažnyčia ten niekada visiškai neatsigavo – daugelis vyskupijų liko tuščios, vienuolynai nebeatsikūrė. Krikščionybė Afrikoje išliko tik pavieniuose židiniuose, kol po kelių amžių atėjo islamas.
Arianų persekiojimai Afrikoje paliko gilią žymę Vakarų sąmonėje. Jie tapo simboliu to, kad „klaidingas tikėjimas“ gali būti ne mažiau žiaurus už pagonišką valdžią. Ši istorija buvo naudojama ir kaip moralinė pamoka vėlesniems amžiams – kad teologinė tiesa, paversta valdžios įrankiu, visada baigiasi smurtu.
Ištraukos iš Historia persecutionis Africanae Provinciae
Victor Vitensis savo veikale aiškiai ir dramatiškai aprašė Hunericho vykdytą katalikų persekiojimą.
Ištrauka apie vyskupų sukvietimą į Kartaginą
„Hunerichas, apsimetęs taikdariu, sukvietė visus Afrikos provincijų vyskupus į Kartaginą, žadėdamas diskusiją apie tikėjimą. Tačiau tai buvo klasta – daugelis jų buvo nedelsiant ištremti, o kai kurie – nužudyti.“
(Victor Vitensis, Historia persecutionis, II, 1)
Ištrauka apie senyvus ir ligotus dvasininkus
„Net senyvi ir ligoti vyskupai buvo išvilkti iš savo namų, surakinti grandinėmis ir vežami per miestus kaip nusikaltėliai. Kai kurie mirė pakeliui, nes jų kūnai nepakėlė kelionės kančių.“
(Victor Vitensis, Historia persecutionis, II, 3)
Ištrauka apie Hunericho dekretą
„Karalius Hunerichas paskelbė dekretą, draudžiantį katalikų tikėjimą, atimdamas bažnyčias, išvarydamas kunigus ir grasindamas mirtimi tiems, kurie priešinsis. Tai buvo ne įstatymas, o smurto įrankis.“
(Victor Vitensis, Historia persecutionis, II, 5)
Ištrauka apie kankinimus
„Kai kurie vyskupai buvo plakami, kiti – deginami, dar kiti – išsiųsti į dykumas be vandens ir maisto. Jie kentėjo ne dėl nusikaltimo, bet dėl tikėjimo.“
(Victor Vitensis, Historia persecutionis, II, 7)