Debesys – Aristofano komedija. Graikiškai kūrinys vadinasi Νεφέλαι (Nephelai), lotyniškai – Nubes, o angliškai – The Clouds. Pavadinimas kilęs iš pačių kūrinio veikėjų – mistiškų moterų-dievybių, vadinamų Debesimis, kurios atstovauja naują dvasinį pasaulį, pakeičiantį tradicinius graikų dievus.
Komediją parašė Aristofanas, vienas garsiausių Atėnų senosios komedijos autorių. Kūrinys pastatytas 423 metais prieš mūsų erą per Dionisijų šventes, kuriose varžydavosi dramos. Tai laikai, kai Atėnuose klestėjo filosofija, retorika ir sofistai – mokytojai, už pinigus mokę „išminties“ ir ginčo meno. Aristofanas tuo kūriniu iš jų atvirai tyčiojosi.
„Debesys“ turi apie 1500–1520 eilučių (senosios komedijos masteliu tai vidutinio ilgio pjesė). Yra dvi autoriškos versijos: pirmoji pastatyta 423 m. pr. Kr. per Dionisijas ir konkurse pralaimėjo; vėlesnė, gerokai perdirbta redakcija greičiausiai užbaigta apie 419–416 m. pr. Kr. ir būtent ji daugiausia išliko. Tradicinė senosios komedijos struktūra čia aiškiai matoma: prologos (įžanga su Strepsiado bėdomis), parodos (Debesų įžengimas), agon (Teisingo ir Neteisingo Argumentų dvikova), parabasis (choro kreipimasis į publiką apie autoriaus „nesėkmę“), epizodai (Sokrato „mokyklos“ išdaigos ir sūnaus „perauklėjimas“) ir exodos (finalas su Strepsiado kerštu „mokslo namams“).
Veiksmas sukasi apie seną atėnietį Strepsiadą, kuris praranda pinigus ir nori išmokti išsisukti nuo skolų gudriomis kalbomis. Jis siunčia savo sūnų Fidipidą mokytis pas garsų filosofą Sokratą, kuris čia pavaizduotas kaip išprotėjęs mokytojas, skrajojantis ore ir tyrinėjantis kvailystes – matuojantis uodų šuolius, ginčijantis su debesimis ir kalbantis su oru. „Debesys“ pasirodo kaip naujosios „proto religijos“ dievybės, kurias Sokratas garbina vietoj Dzeuso.
Komedijoje susiduria dvi jėgos – senoji moralė ir naujoji sofistinė logika. Aristofanas sarkastiškai rodo, kaip protas be moralės tampa klastingu žaidimu, o religija be proto – tuščia tradicija. Tai pirmoji žinoma literatūrinė Sokrato karikatūra: vėliau būtent šis įvaizdis, nors ir netikslus, prisidėjo prie Sokrato teismo ir jo kaltinimų „negerbiant dievų“.
Kūrinyje Dievai vis dar egzistuoja, bet jų vietą užima Debesys – gamtos ir proto metafora. Aristofanas rodo, kad žmogus, bandydamas suprasti pasaulį tik protu, praranda tikėjimo jausmą ir pasineria į parodiją. Sokrato „mokslas“ čia tampa naujuoju tikėjimu, kuris ne veda į šviesą, o į kvailumą.
Citatos
- Eil. 1–3 (įžanga): „Oi, oi, kokia neteisybė! Prisiekiu Dzeusu, kokia neteisybė!“ Paaiškinimas: Strepsiadas skundžiasi sūnaus skolomis – pradeda satyrą apie kasdienius rūpesčius, kurie veda prie sofistų pagalbos.
- Eil. 96–97 (apie Debesų chorą): „Debesys – didžiosios deivės tinginiams ir sofistams.“ Paaiškinimas: Strepsiadas paaiškina, kad Debesys maitina tuos, kurie vengia darbo – ironizuoja sofistų tuščiažodžiavimą.
- Eil. 225–226 (Sokratas pakabintas krepšyje): „Aš vaikštau ore ir žvelgiu į saulę.“ Paaiškinimas: Sokratas karikatūruojamas kaip oro pilies statytojas – pabrėžia filosofų atsiskyrimą nuo realybės.
- Eil. 316–318 (Teisingas ir Neteisingas Kalbas): „Aš išmokysiu tave nugalėti bet kokį teisingumą.“ Paaiškinimas: Neteisingas Kalbas giriasi retorika – satyra apie sofistų moralinį reliatyvumą, kur tiesa pralaimi argumentui.
- Eil. 423–424 (apie žemės matavimą): „Žemė – kaip apvalus pyragas, o mes – anglys ant jo.“ Paaiškinimas: Sofistiniai mokslai paaiškina pasaulį absurdiškai – juokiasi iš pseudomokslinių teorijų.
- Eil. 658–659 (Pheidippides mokosi): „Tėve, aš išmokau du kalbas: teisingą ir neteisingą.“ Paaiškinimas: Sūnus perima sofistiką – rodo, kaip mokymas sugadina jaunimą, leidžiant mušti tėvą.
- Eil. 889–890 (mušimas tėvo): „Aš mušu tave, nes myliu!“ Paaiškinimas: Pheidippides pateisina smurtą logika – parodija, kaip retorika apverčia moralę aukštyn kojom.
- Eil. 1105–1106 (apie dievus): „Dzeuso nėra, vietoj jo – Sūkurys.“ Paaiškinimas: Sokratas neigia tradicinius dievus – kritika ateizmui ir naujoms idėjoms, kurios griauna seną tvarką.
- Eil. 1321–1322 (sudeginimas): „Sudeginkime Sofistų namus!“ Paaiškinimas: Strepsiadas kerštauja – pabaiga rodo liaudies pyktį prieš filosofus, kurie gadina visuomenę.
- Eil. 1476–1477 (choro pabaiga): „Šlovė didžiajam Sokratui – ne! Šlovė tiems, kas juokiasi iš jo!“ Paaiškinimas: Choras užbaigia ironija – komedija laimi prieš sofistiką, grąžindama sveiką protą žiūrovams.
- Eil. 200–201 (Strepsiadas prie durų): „Kas ten beldžiasi? Ar tai koks velnias iš pragaro?“ Paaiškinimas: Strepsiadas bijo sofistų namų – rodo paprasto žmogaus baimę prieš „išminties“ slėpinius.
- Eil. 266–267 (Sokratas apie orą): „Oras – tai Debesys, o griaustinis – jų pilvai.“ Paaiškinimas: Pseudomokslinis aiškinimas – juokiasi iš bandymų pakeisti dievus gamtos reiškiniais.
- Eil. 363–364 (mokinio atsakymas): „Mes mokomės, kaip apversti silpną bylą stipria.“ Paaiškinimas: Sofistų esmė – retorika laimi teisme, net jei tiesa pralaimi.
- Eil. 489–490 (apie moteris): „Moterys – kaip Debesys: gražios, bet tuščios.“ Paaiškinimas: Choras lygina – satyra apie tuščią grožį ir apgaulę kasdieniame gyvenime.
- Eil. 627–628 (Pheidippides ginčas): „Jei tėvas mušė mane vaikystėje, kodėl aš negaliu mušti jo?“ Paaiškinimas: Sofistinė logika – apverčia tradicinę pagarbą tėvams, rodydama moralės griūtį.
- Eil. 819–820 (apie poeziją): „Homeras – melagis, o mes – tiesos ieškotojai.“ Paaiškinimas: Kritika senajai kultūrai – sofistai stato save virš epų, juokindami publiką.
- Eil. 949–950 (Teisingas Kalbas pralaimi): „Aš pralaimėjau ne argumentu, o triukšmu!“ Paaiškinimas: Teisingumas silpnas prieš retoriką – pagrindinė komedijos žinia apie Atėnų teismus.
- Eil. 1206–1207 (apie skolintojus): „Skolos – kaip blusos: šokinėja nuo vieno prie kito.“ Paaiškinimas: Strepsiadas tikisi išmokti nemokėti skolų – satyra apie finansinius sukčius.
- Eil. 1353–1354 (ugnies dievas): „Hermesas, padėk man sudeginti šituos namus!“ Paaiškinimas: Kerštas prasideda – Strepsiadas kreipiasi į dievą, ironizuodamas sofistų ateizmą.
- Eil. 1508–1509 (choro išėjimas): „Eikite namo, žiūrovai, ir saugokitės Debesų!“ Paaiškinimas: Pabaigos įspėjimas – komedija baigiasi moralu: venkite tuščiažodžiaujančių mokytojų.