Žodis vendetta kilęs iš itališko veiksmažodžio vendicare – „atkeršyti“, „atimti teisybę“. Jo šaknis siekia lotynišką vindicta, iš kurios kilo ir lietuviškas „vindikuoti“ – „atgauti teisę“. Taigi, kalbos požiūriu vendetta nėra tik emocinis įniršis, o bandymas „atsikovoti teisingumą“ – net jei tai reiškia kraują.
Senovės Sicilijoje, Kalabrijoje ar Korsikoje šis žodis turėjo beveik sakralinę prasmę. Kai žmogus būdavo nužudytas, jo artimieji jausdavo ne tik skausmą, bet ir pareigą atkurti pasaulio pusiausvyrą. Vendetta tapdavo tarsi religinė apeiga, keršto ritualas, kuriuo šeima siekdavo išpirkti pažemintą garbę. Šeimos garbė buvo suvokiama kaip dieviškai paveldėtas pradas – kažkas, kas stovi aukščiau už žmogaus gyvybę.
Nors krikščionybė nuo pat pradžių skelbė priešingą kelią – „Mylėkite savo priešus ir melskitės už tuos, kurie jus persekioja“ (Mt 5, 44) – Pietų Europos kaimų tikrovėje šis idealas likdavo teorijoje. Bažnyčia oficialiai smerkdavo vendettas, tačiau kunigai neretai užmerkdavo akis, ypač kai abi šeimos priklausydavo tai pačiai parapijai. Kai kur net būdavo sakoma: „Dievas atleidžia, bet šeima – niekada“.
Religinis paradoksas čia ryškus: vendetta dažnai buvo lydima maldų, priesaikų prie altoriaus ar net kryžiaus bučiavimo. Keršto pažadas būdavo duodamas Dievo akivaizdoje – kaip priesaika „neleisti blogiui nugalėti“. Tokia logika iškreipdavo Evangelijos mintį, paversdama ją moraliniu skydu smurtui.
Teologiniu požiūriu vendetta rodo, kaip sunku žmogui pasitikėti Dievo teisingumu. Kai tikėjimas nusilpsta, žmogus ima pats žaisti Dievą – bausti, teisti, atlyginti. Taip religija praranda šerdį ir tampa fonu primityviai garbės ekonomikai.