Charles Nordhoff 1875 m. išleistas veikalas „The Communistic Societies of the United States“ (lietuviškai – „Komunistinės Jungtinių Valstijų bendruomenės“) yra vienas iš svarbiausių dokumentinių šaltinių apie utopines religines bendruomenes Amerikoje XIX amžiuje. Tai ne grožinis kūrinys, o išsamus reportažas, paremtas asmeninėmis kelionėmis, stebėjimais ir pokalbiais su bendruomenių nariais. Nordhoffas, žurnalistas ir keliautojas, siekė ne tik aprašyti šias grupes, bet ir suprasti jų socialinę, ekonominę bei dvasinę struktūrą.
Knygoje aptariamos kelios pagrindinės religinės komunos, kurios tuo metu egzistavo Jungtinėse Valstijose: šekeriai (Shakers), amiaišai (Amana Society), Oneidos bendruomenė (Oneida Community) ir kitos mažesnės grupės. Šios bendruomenės buvo įkurtos protestantiškos religinės reformos pagrindu, siekiant sukurti alternatyvų gyvenimo būdą, paremtą bendru turtu, dvasiniu tobulėjimu ir griežta moraline disciplina. Nordhoffas jas vadina „komunistinėmis“ ne politine, o praktine prasme – tai bendruomenės, kuriose nėra privačios nuosavybės, o visi nariai dirba ir gyvena kartu.
Šekeriai, viena iš labiausiai išsiskiriančių grupių, buvo žinomi dėl savo celibato, lyčių lygybės ir griežto dvasinio gyvenimo. Jie tikėjo, kad Dievas yra tiek vyriškas, tiek moteriškas, todėl jų bendruomenėse moterys turėjo tokias pačias teises kaip vyrai. Šekeriai garsėjo savo baldų gamyba, žemės ūkiu ir muzikiniu palikimu. Nordhoffas juos apibūdina kaip itin tvarkingus, darbščius ir dvasiškai susitelkusius žmones, kurių gyvenimas buvo paprastas, bet prasmingas.
Amiaišų bendruomenė, įsikūrusi Ajovoje, buvo kilusi iš Vokietijos pietų ir pasižymėjo stipriu kolektyviniu ūkininkavimu. Jie gyveno pagal griežtą religinių principų sistemą, kurioje svarbiausia buvo nuolankumas, paprastumas ir bendruomeniškumas. Nordhoffas pabrėžia, kad amiaišai sugebėjo sukurti ekonomiškai sėkmingą ir socialiai stabilų modelį, kuris veikė be išorinių paskatų ar valstybės paramos.
Oneidos bendruomenė, įkurta John Humphrey Noyes, buvo viena iš labiausiai kontroversiškų. Ji praktikavo „kompleksinį santuokos“ modelį, kuriame visi nariai buvo laikomi vienas kito sutuoktiniais, o seksualiniai santykiai buvo griežtai reguliuojami bendruomenės vadovybės. Be to, Oneidos nariai tikėjo „dvasiniu tobulumu“ ir siekė gyventi be nuodėmės. Nordhoffas šią bendruomenę aprašo su tam tikru atsargumu, pripažindamas jų organizacinį efektyvumą, bet taip pat pastebėdamas galimus moralinius ir psichologinius iššūkius.
Svarbu pabrėžti, kad „The Communistic Societies of the United States“ nėra ideologinis traktatas – tai empirinė studija, kurioje Nordhoffas stengiasi būti objektyvus stebėtojas. Jis analizuoja, kaip šios bendruomenės sprendžia praktinius klausimus: darbo pasidalijimą, vaikų auklėjimą, religines apeigas, konfliktų sprendimą ir santykį su išoriniu pasauliu. Knygoje pateikiami konkretūs skaičiai, aprašomi pastatai, gamybos procesai, netgi maisto racionas – tai leidžia skaitytojui susidaryti išsamų vaizdą apie kasdienį gyvenimą.
Religinė kryptis, kurią Nordhoffas aprašo, dažnai vadinama protestantišku komunizmu. Tai ne marksistinis ar revoliucinis komunizmas, o praktinė bendruomenės forma, kurioje religija yra pagrindinis gyvenimo organizavimo principas. Šios grupės siekė ne politinės galios, o dvasinio tobulumo ir socialinio teisingumo savo viduje. Jos buvo savarankiškos, dažnai izoliuotos, bet kartu ir atviros naujiems nariams, kurie norėjo gyventi pagal jų taisykles.
Ši knyga turi didelę istorinę vertę, nes dokumentuoja unikalius socialinius eksperimentus, kurie vyko tuo metu, kai Amerika sparčiai industrializavosi ir keitėsi. Nordhoffas parodo, kad alternatyvūs gyvenimo būdai buvo ne tik įmanomi, bet ir sėkmingi tam tikromis sąlygomis. Jo tekstas išlieka aktualus ir šiandien, kai vis daugiau žmonių ieško bendruomeniškumo, dvasinės prasmės ir alternatyvų vartotojiškai visuomenei.
„The Communistic Societies of the United States“ – tai ne tik XIX a. Amerikos portretas, bet ir kvietimas permąstyti, kas yra bendruomenė, tikėjimas ir socialinis teisingumas. Tai knyga, kuri jungia religiją, ekonomiką ir sociologiją į vieną gyvą pasakojimą apie žmones, kurie bandė gyventi kitaip.
Citatos
- „Jie gyvena taikoje ir gausybėje, yra patenkinti ir laimingi. Jie išsprendė darbo klausimą.“
– apie amiaišų bendruomenės sėkmingą darbo ir gyvenimo modelį. - „Šekeriai tiki, kad Kristaus dvasia gyvena jų bendruomenėje ir kad jie yra tikroji Bažnyčia.“
– apie šekerių religinį įsitikinimą ir jų savęs suvokimą. - „Visose šiose bendruomenėse individas susilieja su kolektyvu; privati nuosavybė nustoja egzistuoti.“
– apie komunistinį principą – bendras turtas ir kolektyvinė atsakomybė. - „Jie yra darbštūs, blaivūs ir dorovingi; gyvena paprastai, o jų poreikiai – nedideli.“
– apie bendruomenių narių gyvenimo būdą ir vertybes. - „Oneidos bendruomenė tiki kompleksine santuoka, kurioje kiekvienas vyras ir moteris yra susituokę su visa grupe.“
– apie jų kontroversišką santuokos praktiką. - „Tarp jų nėra vargšų; niekas nepatiria nepritekliaus, o visi yra prižiūrimi ligos ar senatvės metu.“
– apie socialinį saugumą ir rūpestį bendruomenėje. - „Amiaišai yra ramūs, tvarkingi ir religingi; jie neieško atsivertusiųjų, bet priima tuos, kurie ateina nuoširdžiai.“
– apie jų santykį su išoriniu pasauliu ir naujais nariais. - „Šekeriai panaikino santuoką ir gyvena celibate, tikėdami, kad tai aukštesnė dvasinė būsena.“
– apie jų pasirinkimą atsisakyti tradicinės šeimos struktūros. - „Šiose bendruomenėse darbas yra garbingas, ir kiekvienas narys prisideda pagal savo gebėjimus.“
– apie darbo etiką ir kolektyvinį indėlį. - „Jie neturi kalėjimų, policijos ar elgetų – nes neturi nusikaltimų.“
– utopinis teiginys apie moralinę drausmę ir bendruomenės tvarką.