Biblijoje pragaras apibūdinamas ne tiek kaip fizinė kančios vieta, bet kaip būklė, kai siela atskiriama nuo Dievo šviesos ir tiesos. Jėzus kalba apie „amžiną ugnį, paruoštą velniui ir jo angelams“ (Mt 25, 41), bet kartu pabrėžia, kad Dievas „nenori, jog nors vienas pražūtų, bet kad visi pasiektų išgelbėjimą“ (2 Pt 3, 9). Ši įtampa tarp teisingumo ir gailestingumo gimdo klausimą – ar gali Dievas, būdamas gailestingas, dar atverti kelią tiems, kurie jau pasmerktieji?
Ankstyvojoje krikščionybėje kai kurie mąstytojai, tokie kaip Origenas iš Aleksandrijos, drįso manyti, kad Dievo meilė yra tokia absoliuti, jog galiausiai ji ištirpdys net pragarą. Ši idėja, vadinama apokatastasis (visuotinis sutaikinimas), teigė, jog galų gale net puolusios sielos gali būti apvalytos ir sugrąžintos į bendrystę su Dievu. Tačiau vėlesnė Bažnyčios tradicija šią mintį atmetė – ne todėl, kad abejotų Dievo gailestingumu, o todėl, kad Evangelijoje aiškiai pasakyta: „Tarp mūsų ir jūsų pastatyta didelė praraja, kad niekas negalėtų pereiti iš čia pas jus ar iš ten pas mus“ (Lk 16, 26). Šiame Luko evangelijos palyginime apie turtingąjį ir Lozorių pabrėžiama, kad po mirties sielos kelias jau yra negrįžtamas – pasirinkimas padaromas gyvenant.
Vis dėlto krikščionybėje egzistuoja tarpinė vilties sritis – skaistykla, kur siela, išgelbėta, bet dar netobula, apvaloma prieš regėdama Dievą. Tai ne pragaras, bet gailestingumo vieta, kurioje baigiasi kančia ir prasideda šviesa. Biblija tiesiogiai šios vietos neįvardija, tačiau 2 Makabiejų knygoje minima malda už mirusiuosius, o tai rodo tikėjimą, jog po mirties dar galima išganymo viltis (2 Mak 12, 45).
Islamo šaltiniai kalba panašia, bet kiek kitokia kalba. Koranas apibūdina Jahannam – ugnies pasaulį, kurį pasiekia tie, kurie atmeta Alachą ir Jo gailestingumą. Vis dėlto kai kurie hadisai (pranašo Muhammado žodžiai) sako, kad po ilgo kančios laiko kai kurios sielos gali būti išlaisvintos iš Jahannamo, jei Alachas panorės. Dievas apibūdinamas kaip „Visų Gailestingiausias“, todėl Jo teisingumas niekada neegzistuoja be gailestingumo. Ši mintis rodo, kad net islamiškoje tradicijoje egzistuoja viltis Dievo malonės, nors ir be garantijos.
Žmogaus siela po mirties nebegali pati pasirinkti kito kelio, bet Dievo gailestingumas nėra ribojamas jokiais žmogaus sukurtais rėmais. Krikščionybėje sakoma: „Kas neįmanoma žmonėms, įmanoma Dievui“ (Lk 18, 27). Tai reiškia, kad nors žmogaus pasirinkimas yra galutinis, Dievo valia visada lieka aukščiau už teismą.