Sūra Luqman yra 31-asis Korano skyrius, priklausantis šventajam islamo tekstui, kuris pagal musulmonų tikėjimą yra Dievo žodis, apreikštas pranašui Muhammadu. Sūra pavadinta išmintingu žmogumi Luqmanu, kuris laikomas Dievo malone apdovanotu patarėju. Musulmonų tradicijoje jis minimas kaip teisingas, išmintingas ir moralinis žmogus, dažnai prilyginamas pranašams dėl savo patarimų gilumo, nors pats pranašu nelaikomas. Ši sūra tradiciškai siejama su Mekos laikotarpiu, kai islamo bendruomenė dar buvo jauna, o pagrindinis akcentas – tikėjimo pagrindų sklaida ir dvasinių vertybių ugdymas.
Tekstas sudarytas iš 34 eilučių. Pradžioje pabrėžiama Korano reikšmė kaip vadovas tiems, kurie tiki ir daro gerus darbus. Jo skaitantiems žadama Dievo malonė, atleidimas ir tvirtas kelias. Toliau aptariami du žmonių tipai: tie, kurie nusižemina prieš Dievą ir randa ramybę, bei tie, kurie atmeta dieviškus įspėjimus ir pasikliauja vien savo nuomone, todėl blaškosi ir praranda vidinę kryptį.
Sūros centre pateikiama garsiausia dalis – Luqmano mokymai savo sūnui. Ši instrukcijų dalis yra bene plačiausiai komentuojama islamo moralinėje teologijoje. Luqmanas pradeda pabrėždamas patį svarbiausią principą: neprilyginti Dievui partnerių. Islamo teologijoje tai vadinama shirk draudimu. Šis principas suvokiamas ne tik kaip teologinė doktrina, bet kaip moralinis pamatas visam gyvenimui. Po to pereinama prie tėvų pagarbinimo temos: žmogus kviečiamas būti dėkingas savo tėvams, net jei jų supratimas skiriasi. Tai pateikiama kaip bendruomenės ir šeimos darnaus gyvenimo pagrindas.
Luqmano pamokymuose taip pat akcentuojama malda, kuri islamo tradicijoje yra ryšys tarp žmogaus ir Dievo. Patariama būti kantriam, ypač patiriant sunkumus ar neteisybę. Sūnus raginamas nesididžiuoti, nevaikščioti arogantiškai, nes išdidumas laikomas nuodėmingu ir nepriimtinu elgesiu. Žodžio galia ir balsas taip pat reguliuojami: nereikia kalbėti šiurkščiai, nes šiurkštus balsas lyginamas su asilo riksmais – tai pavyzdys, parodantis, kad žmogaus orumas tiesiogiai atsispindi jo kalboje.
Luqmanas islame laikomas išmintingu žmogumi, kuriam Dievas suteikė ypatingą išmintį, bet jis nėra pranašas (pagal daugumos islamo mokyklų požiūrį). Pasak hadisų, jis buvo etiopietis ar nubietis vergas, tapęs laisvu dėl savo išminties, o kai kurie šaltiniai priskiria jam ilgaamžiškumą ir susitikimus su pranašais kaip Dovydas.
Sūros pabaigoje tekstas pereina į platesnį apmąstymą apie Dievo sukurtos visatos išmintį ir Dievo visažinystę. Musulmonų teologija remiasi mintimi, kad žmogus negali suvokti visos Dievo žinios. Dievui vienam žinomos paslapties sritys: kas vyksta motinos įsčiose, kas nutiks rytoj, kur žmogus mirs ir kada ateis paskutinė akimirka. Tokiu būdu tikintysis kreipiamas į susitaikymą, nuolankumą, pasitikėjimą aukštesniu planu.
Religinė šios sūros reikšmė islamo pasaulyje didžiulė. Ji dažnai skaitoma šeimos susibūrimuose, pamokose apie tėvų ir vaikų santykius, doros ugdymą. Patarimai yra universalaus pobūdžio ir priskiriami ne tik ritualinei praktikai, bet ir kasdieniam gyvenimui: kaip elgtis visuomenėje, kaip kalbėti su kitais, kaip saugoti savo širdį nuo puikybės. Daugelis imamių ir pedagogų pabrėžia, kad čia matyti islamo etikos šerdis, suformuota paprastai, tačiau itin paveikiai.
Luqman
1
Alif-Lam-Mim.
Paslaptingos raidės, kurių reikšmę žino tik Dievas.
2
Tai išmintingojo Rašto eilutės.
Patvirtinama Korano dieviškoji kilmė ir išmintis.
3
Vadovas ir gailestingumas tiems, kurie daro gera.
Dievo žodis padeda tiems, kurie siekia teisingo gyvenimo.
4
Tie, kurie laikosi maldos, duoda išmaldą ir yra visiškai įsitikinę Paskutiniuoju teismu.
Tikėjimas turi būti paremtas darbais ir vidiniu tikrumu.
5
Jie yra vedami savo Viešpaties ir jie yra sėkmingi.
Tikroji sėkmė kyla iš dieviškojo vadovavimo.
6
Yra žmonių, kurie renkasi tuščią kalbą, kad nukreiptų kitus nuo Dievo kelio, ir išjuokia Jo ženklus. Jų laukia žeminantis likimas.
Pasityčiojimas iš tiesos pražudo patį tyčiotoją.
7
Kai jiems skaitomos Dievo eilutės, jie išdidžiai nusisuka, tarsi jų negirdėtų, lyg jų ausys būtų kurčios. Jiems skelbiamas skausmingas likimas.
Puikybė užveria širdį ir ausis tiesai.
8
Tiems, kurie tiki ir daro gerus darbus, skirti malonumų sodai.
Gerumas atveria amžino atlygio vartus.
9
Jie gyvens ten amžinai. Tai tikras Dievo pažadas. Jis visagalis ir išmintingas.
Dievo pažadai yra tikri ir niekada nepažeidžiami.
10
Jis sukūrė dangus be atramų, kurias matytumėte, ir pastatė tvirtus kalnus žemėje, kad ji nejudėtų, ir paskleidė joje įvairią gyvybę. Jis leidžia lietų ir augina visokeriopą gėrį.
Kūrimas yra tvarkingas ir naudingas žmonijai.
11
Tai Dievo kūrinys. Parodykite, ką sukūrė tie, kuriuos garbinate vietoj Jo. Netikintieji yra akivaizdžiai paklydę.
Tik Dievas yra Kūrėjas, todėl tik Jam priklauso garbė.
12
Dievas suteikė Luqmanui išmintį: „Būk dėkingas Dievui.“ Kas dėkoja, tas daro gera sau. O kas nedėkingas, Dievas vis tiek yra nepriklausomas ir verta šlovės.
Dėkingumas keičia žmogų, o ne Dievą.
13
Luqmanas sakė savo sūnui: „Mano sūnau, neprilygink Dievui partnerių. Tai labai didelis neteisingumas.“
Monoteizmas yra teisingumo šerdis.
14
Žmogui nurodyta gerbti tėvus. Motina jį nešiojo silpnėdama vis labiau, o atjunkymas trunka dvejus metus. Būk dėkingas Dievui ir tėvams. Pas Dievą yra galutinis grįžimas.
Tėvų pasiaukojimas reikalauja dėkingumo ir pagarbos.
15
Jei tėvai stengtųsi priversti tave garbinti ką nors šalia Dievo, ko tu nežinai, jų šiuo klausimu neklausyk. Tačiau švelniai su jais elgkis šiame gyvenime ir sek paskui tuos, kurie atsigręžia į Dievą. Visi grįšite pas Jį ir Jis jums parodys jūsų darbus.
Paklusnumas negali vesti į nuodėmę, bet pagarba tėvams išlieka.
16
Mano sūnau, jei tai būtų net ir garstyčios grūdo dydžio dalelytė, esanti uolos viduje ar danguje ar žemėje – Dievas ją iškels. Dievas yra subtilus ir visa žinantis.
Jokia paslaptis, joks darbas ir jokia mintis nėra už Dievo žinojimo ribų.
17
Mano sūnau, atlik maldą, ragink daryti gera, drausk nuo blogio ir būk kantrus tame, kas tave ištinka. Tai tvirti Dievo paskirti paliepimai.
Dorovė ir kantrybė yra tikro dvasinio tvirtumo ženklai.
18
Nenukreipk savo veido nuo žmonių iš puikybės ir nevaikščiok žeme išdidžiai. Dievui nepatinka pasipūtę pagyrūnai.
Žmogaus laikysena išduoda jo širdies būseną.
19
Būk saikingas savo žingsniu ir nuleisk balsą. Iš tiesų, šiurkščiausias balsas yra asilo rikšmas.
Dievui nepatinka nei arogancija, nei triukšmingas elgesys.
20
Argi nematote, kad Dievas pavertė jums tarnais visa, kas danguje ir žemėje, ir pripildė jus savo malonių – matomų ir paslėptų? Vis dėlto yra žmonių, kurie ginčijasi apie Dievą be žinojimo ar vadovavimo.
Žmogus naudojasi Dievo dovanomis, bet kartais vis tiek ginčija patį Kūrėją.
21
Kai jiems sakoma: „Sekite tuo, ką Dievas atsiuntė“, jie sako: „Mes seksime tuo, ką radome darant savo tėvus“, net jei šėtonas juos kvietė į ugnies kančią.
Tradicija be mąstymo gali nuvesti toli nuo tiesos.
22
Kas visa širdimi atsiduoda Dievui ir daro gera, tas laikosi už tvirčiausios atramos. Visi reikalai galiausiai grįžta pas Dievą.
Tikėjimas yra pasitikėjimas Dievu visose gyvenimo srityse.
23
Kas netiki – tenejaudina tavęs, Muhammadai, jų netikėjimas. Pas mus yra jų sugrįžimas ir Mes jiems pranešime, ką veikė. Dievas žino, kas glūdi krūtinėse.
Neverta liūdėti dėl tų, kurie sąmoningai atmeta tiesą – Dievas galiausiai viską atskleis.
24
Mes leidžiame jiems trumpai pasidžiaugti, tuomet priversime juos patirti didelį kentėjimą.
Laikinas pasaulio malonumas negali pakeisti amžinos atsakomybės.
25
Jei paklaustum: „Kas sukūrė dangų ir žemę?“ – jie tikrai sakytų: „Dievas.“ Sakyk: „Šlovė Dievui!“ Tačiau dauguma jų nesupranta.
Žinojimas apie Kūrėją nebūtinai reiškia tikėjimą Juo.
26
Dievui priklauso viskas, kas danguje ir žemėje. Dievas yra nepriklausomas ir vertas šlovės.
Dievas yra Šaltinis, o žmogus – jo kūrinys.
27
Jei visi žemės medžiai būtų rašikliai, o jūra – rašalas, ir dar septynios jūros būtų pridėtos, Dievo žodžiai nesibaigtų. Dievas visagalis ir išmintingas.
Dievo išmintis yra nesibaigianti ir neaprėpiama.
28
Jūsų sukūrimas ir prikėlimas yra toks paprastas Dievui, tarsi būtų sukuriamas vienas žmogus. Dievas viską girdi ir mato.
Dievo galia vienoda tiek visatai, tiek vienam žmogui.
29
Argi nematai, kad Dievas įjungia naktį į dieną ir dieną į naktį, ir pavergė saulę bei mėnulį, kiekvienam paskirdamas laiką? Dievas žino viską, ką jūs darote.
Kosmosas paklūsta Dievo nustatytai tvarkai.
30
Taip yra todėl, kad Dievas yra Tiesa, o tie, kuriuos jie šaukiasi be Jo, yra melas. Dievas yra Aukščiausias ir Didžiausias.
Visa, kas garbinama šalia Dievo, yra netikra.
31
Argi nematai, kad laivai plaukia jūra Dievo malone, kad Jis parodytų jums savo ženklus? Čia yra ženklų kiekvienam kantriam ir dėkingam.
Gamta nuolat liudija Kūrėjo gerumą.
32
Kai bangos juos uždengia lyg debesys, jie šaukiasi Dievo nuoširdžiai. Bet kai Jis išgelbėja ir atveda į sausumą, kai kurie vėl abejoja. Dievo ženklus neigia tik klastingi ir nedėkingi.
Žmogus dažnai prisimena Dievą tik nelaimėje.
33
Žmonės, bijokite savo Viešpaties ir saugokitės dienos, kai tėvas nepadės sūnui, o sūnus – tėvui. Dievo pažadas tikras. Teneapgauna jūsų šis pasaulis ir teneapgauna jus šėtonas apie Dievą.
Kiekvienas atsakys už save — šeima negali išpirkti nuodėmių.
34
Tik Dievas žino valandą, Jis leidžia lietų ir žino, kas yra motinos įsčiose. Niekas nežino, ką uždirbs rytoj, ir niekas nežino, kur mirs. Dievas viską žino ir viską mato.
Be Dievo žinojimo žmogus yra ribotas — gyvenimas ir mirtis Jo rankose.