Ṣaṭkhaṇḍāgama – tai vienas svarbiausių digambarų džainizmo šventraščių, laikomas jų kanoninės literatūros pagrindu. Pavadinimas sanskrito kalba reiškia „Šešių dalių Agama“ (ṣaṭ – šeši, khaṇḍa – dalis, āgama – mokymas, perduotas žodis). Šis kūrinys – seniausias išlikęs digambarų raštas, parašytas po to, kai, jų įsitikinimu, originalios Mahaviro Agamos buvo prarastos.
Džainizmas, kuriam priklauso digambarai, yra senovės Indijos religija, mokanti visiško nekenkimo visai gyvybei (ahimsa), savitvardos, atjautos ir karmos įveikimo per asketizmą bei pažinimą. Ji neturi kūrėjo dievo – kiekviena siela yra amžina, ir tik nuo jos veiksmų priklauso, ar ji įsikūnys vėl, ar pasieks išsilaisvinimą (mokša).
Pasak tradicijos, Ṣaṭkhaṇḍāgama buvo sudaryta iš senesnių mokymų, kuriuos po Mahaviro mirties saugojo ankstyvieji digambarų mokytojai. Pirmasis ją užrašė išminčius Kundakunda, bet galutinę formą kūriniui suteikė mokytojai Pushpadanta ir Bhutabali, kurie gyveno apie II–III mūsų eros amžių. Šis tekstas parašytas senąja Prakritų kalba, o vėliau išsamiai komentuotas išminčiaus Virsenos ir Jinsenos veikale Dhavalā – tai vienas didžiausių komentarų visoje Indijos religinėje literatūroje, apimantis daugiau nei 70 000 eilučių.
Šešios Ṣaṭkhaṇḍāgamos dalys nagrinėja pagrindinius džainų filosofijos principus: sielos prigimtį, karmos rūšis, jos veikimą ir būdus, kaip siela gali išsilaisvinti iš materijos pančių. Pagrindinė kūrinio mintis – kad visatos pagrindas yra gyva ir negyva substancija (jiva ir ajiva), kurios sąveika sukuria visus reiškinius. Karma čia suprantama ne kaip simbolinis atlygis, o kaip reali, subtili materijos forma, kuri prisitvirtina prie sielos dėl troškimų, pykčio, pasididžiavimo ir godumo.
Pirmoji dalis aiškina, kaip siela ir materija susitinka, antroji – kaip susidaro karmų sluoksniai, trečioji – kaip jie veikia žmogaus likimą. Ketvirtoji ir penktoji dalys išskiria karmos rūšis, jos intensyvumą ir subrendimą, o šeštoji kalba apie sielos apsivalymo laipsnius – kaip ji pamažu atsiskiria nuo materijos ir įžengia į tyros sąmonės būseną.
Ṣaṭkhaṇḍāgama nėra lengvai skaitomas kūrinys. Tai griežtai loginis, analitinis tekstas, skirtas mokytojams ir išminčiams, o ne paprastiems tikintiesiems. Jame vartojama tiksli terminologija, matematiniai ir loginiai pavyzdžiai, aprašomi net mikroskopiniai karmos dalelių judėjimai. Šis kūrinys suformavo digambarų metafizinę sistemą, kuri iki šiol laikoma viena iš nuosekliausių dvasinių filosofijų Indijoje.
Skirtingai nei švetambarų Agamose, kuriose dominuoja moraliniai pasakojimai, Ṣaṭkhaṇḍāgama labiau primena dvasinės fizikos traktatą – ji nagrinėja būties struktūrą, sąmonės veikimą ir priežasties–pasekmės ryšius. Šis tekstas tapo pagrindu visiems vėlesniems digambarų komentarams ir filosofinėms diskusijoms apie sielos kelią į išsilaisvinimą.
Digambarai tiki, kad be Ṣaṭkhaṇḍāgamos supratimo neįmanoma suvokti tikrosios Mahaviro žinios esmės. Šis kūrinys paaiškina, kodėl kiekvienas žmogus patiria kančią – ne dėl dievų valios, o dėl pačios sielos veiksmų. Išmintis čia suvokiama kaip mokslinis pažinimas: jei žinai, kaip veikia karma, gali išsivaduoti iš jos įtakos.
Knygoje dažnai pasikartoja mintis:
„Kaip šešėlis seka kūną, taip karma seka sielą. Tik pažinimas gali nutraukti jų ryšį.“
Ṣaṭkhaṇḍāgama iki šiol laikoma švenčiausiu digambarų tekstu. Jos rankraščiai saugomi šventyklose ir vienuolynuose, o kasmet švenčiamas Ṣaṭkhaṇḍāgama Jayanti – diena, kai, pasak tradicijos, ji buvo pirmą kartą viešai perskaityta.
Citatos
- Siela ir kūnas yra skirtingi; neišmanėlis juos suriša, o išminčius – išskiria.
Paaiškinimas: siela nepriklauso kūnui, ji amžina ir gryna; išsilaisvinimas įvyksta tik suvokus šį skirtumą. - Karma seka sielą taip, kaip šešėlis seka žmogų.
Paaiškinimas: kiekvienas veiksmas palieka neišvengiamą pėdsaką, kuris lydi sielą per gimimus ir mirtis. - Kaip ugnis slypi medyje, taip pažinimas slypi sieloje.
Paaiškinimas: išmintis nėra gaunama iš išorės – ji jau glūdi mumyse, tereikia ją pažadinti. - Prisirišimas – grandinė, kuri suriša visas būtybes su pasauliu.
Paaiškinimas: tik atsisakius troškimų ir savinimosi galima pasiekti vidinę laisvę. - Kur viešpatauja pyktis, ten apanka protas.
Paaiškinimas: pyktis užtemdo sąmonę ir neleidžia matyti tiesos; jį įveikti – tai apvalyti protą. - Siela kyla aukštyn nuo dorybės svorio ir grimzta nuo nuodėmės svorio.
Paaiškinimas: moraliniai veiksmai veikia kaip tikros jėgos, lemiančios sielos būklę. - Kas pažįsta karmos prigimtį, tas pažįsta ir išsilaisvinimo kelią.
Paaiškinimas: išgelbėjimas ateina ne iš maldos, o iš gilaus dėsnių supratimo. - Išminčius nemato skirtumo tarp skruzdėlės sielos ir dramblio sielos.
Paaiškinimas: visos gyvybės formos yra vienodai vertingos ir turi tą pačią dvasinę esmę. - Iliuzijos sunaikinimas yra pažinimo pradžia.
Paaiškinimas: kol žmogus klaidingai tapatina save su kūnu, jo žinojimas apgaulingas; tik suvokęs save kaip sielą, jis pradeda matyti tiesą. - Kai paskutinė karmos dalelė nukrenta, siela suspindi savo šviesa.
Paaiškinimas: tai mokšos būsena – galutinis sielos išsilaisvinimas, kai ji tampa tyra ir spindinti savo esme.