Anekantavada – tai viena iš pagrindinių džainų filosofijos doktrinų, kurios esmė yra daugiapusiškos tiesos pripažinimas. Žodis „anekantavada“ sudarytas iš sanskrito šaknų an (ne), ekanta (vienpusiškumas) ir vada (mokymas, požiūris). Pažodžiui tai reiškia „ne vienpusiškumo mokymas“ – t. y. mintis, kad tiesa niekada nėra viena ar absoliuti iš vieno taško. Ji turi daug kampų, o kiekvienas žmogaus suvokimas tėra dalinis atspindys.
Ši idėja kilo iš Mahaviro mokymo. Jis pastebėjo, kad žmonės ginčijasi dėl tiesos, nes mato pasaulį iš skirtingų perspektyvų. Vienas mato reiškinio pradžią, kitas – pabaigą, vienas jaučia pasekmes, o kitas priežastį. Dėl to kiekvienas yra teisus tik iš dalies. Mahavira mokė, kad norint suprasti tikrovę, reikia žvelgti į ją iš daugelio pusių ir niekada netvirtinti, jog tavo matymas – vienintelis.
Klasikinis pavyzdys, paaiškinantis anekantavados esmę, yra pasakojimas apie kelis aklus žmones, kurie palietė dramblį. Vienas, apčiuopęs jo koją, sako: „dramblys – kaip stulpas“. Kitas, palietęs ausį, tvirtina: „dramblys – kaip vėduoklė“. Trečias, paėmęs uodegą, sako: „dramblys – kaip virvė“. Visi jie klysta ir kartu sako tiesą. Kiekvienas mato tik dalį visumos. Šis pasakojimas tapo džainų mąstymo simboliu – priminimu, kad niekas neturi teisės sakyti „aš žinau viską“.
Anekantavada formuoja džainų požiūrį į visus ginčus, religinius ar filosofinius. Ji moko nuolankumo ir tolerancijos – suvokimo, kad kiekviena nuomonė turi dalį tiesos. Dėl šios priežasties džainizmas niekada netapo agresyvia religija. Džainai nesiėmė karingų reformų, nekovojo su kitų tikėjimų sekėjais, nes laikė, jog net ir prieštaraujantis turi savąjį kampą į tiesą.
Ši filosofija glaudžiai susijusi su dviem kitomis džainų sąvokomis: syadvada ir nayavada.
Syadvada – tai kalbos ir mąstymo būdas, kuris pripažįsta sąlygiškumą. Žodis syat sanskrito kalba reiškia „galbūt“, „tam tikru požiūriu“. Pagal šį principą teiginys gali būti teisingas tam tikromis sąlygomis, bet klaidingas kitomis. Džainų logikoje net paprastas sakinys, pavyzdžiui „siela egzistuoja“, reikalauja papildymo – „siela egzistuoja tam tikru požiūriu“. Tai mokymas apie proto lankstumą ir atsisakymą nuo absoliučių teiginių.
Nayavada – tai dalinių požiūrių doktrina. Ji teigia, kad kiekvienas teiginys yra požiūrio taškas (naya), o kad suprastume tiesą, turime sujungti daugelį skirtingų naya. Tai tarsi daugelio langų atvėrimas į tą pačią tikrovę.
Anekantavada ne tik filosofinė idėja, bet ir moralinė laikysena. Ji moko išklausyti kitą žmogų, suprasti, kad priešininkas nėra priešas, o tiesiog mato pasaulį kitu kampu. Toks požiūris sukūrė džainų bendruomenės taikingumą ir pagarbą visoms religijoms. Net kai džainizmas gyvavo šalia hinduizmo ir budizmo, džainai nesiekė priešiškumo – jie tikėjo, kad kiekvienas kelias, jei yra doras ir vedamas nuoširdumo, veda prie tiesos.
Mahavira sakė: „Tas, kuris mato dalį tiesos ir sako: tai visa tiesa – tas klaidina save. Bet tas, kuris mato dalį ir sako: tai tik dalis – tas žengia link išminties.“ Ši mintis tapo anekantavados ašimi – tiesos pažinimas nėra vienas žingsnis, o nuolatinis požiūrių derinimas ir gilinimas.
Anekantavados idėja turėjo įtakos ne tik religijai, bet ir Indijos mąstymui apskritai. Ji suformavo loginį ir filosofinį pagrindą dialogui tarp mokyklų. Net šiuolaikinėje Indijos politinėje kultūroje pastebimas džainų mąstymo atspindys – pagarba diskusijai, kompromisui, požiūrių įvairovei.
Šios doktrinos esmę galima išreikšti keliomis autentiškomis citatomis iš džainų raštų:
„Tiesa yra daugiaveidė; jos šviesa krenta skirtingais kampais į skirtingas širdis.“ (Sūtrakṛtāṅga)
„Išminčius mato prieštaravimus kaip žiedus vienoje grandinėje – kiekvienas jungia, ne atskiria.“ (Bhagavatī Sūtra)
„Kas sako: tik mano kelias teisingas, tas užsimerkia prieš saulę ir kaltina naktį.“ (Uttarādhyayana Sūtra)
Anekantavada padeda suprasti, kad džainizmas nėra uždara sistema. Tai gyva mąstymo kultūra, kurioje tiesa nėra dogma, o kelias į supratimą. Ši filosofija kviečia ne ginčytis, o klausytis, ne kovoti, o suprasti. Ji moko, kad išmintis ne ateina per pergalę, o per gebėjimą priimti kitokį matymą.