Džainizmas – tai senovės Indijos religija, mokanti visiško nekenkimo, vidinės drausmės ir dvasinio išsivadavimo be kūrėjo dievo pagalbos. Ji gimė maždaug VI amžiuje prieš mūsų erą, tuo pačiu laikotarpiu kaip budizmas, ir buvo glaudžiai susijusi su Indijos šramanų judėjimu – asketų, atmetusių vedų apeigas ir aukas, dvasiniu sąjūdžiu. Džainizmo ištakos siekia dar ankstesnius laikus – pasak tradicijos, jį mokė 24 tirthankarų linija (tirthankara reiškia „kelio kūrėją“), o paskutinysis jų buvo Mahavira.
Ši religija neturi vieno dievo kūrėjo – visata laikoma amžina, be pradžios ir pabaigos. Kiekviena būtybė turi sielą (jiva), kuri gali pasiekti tobulumą ir išsivaduoti iš gimimų ir mirčių rato (samsara). Džainizmo esmė yra pažinimas, savitvarda ir atjauta – tik per sąmoningą elgesį siela išsivaduoja iš materijos ir karmos.
Džainai tiki, kad visos gyvos būtybės – nuo žmogaus iki mažiausio mikroorganizmo – turi jausmus ir sąmonę. Dėl to pagrindinė dorybė yra ahimsa – nekenkimas jokiai gyvybei mintimis, žodžiais ar veiksmais. Ši idėja formavo ne tik dvasinį, bet ir praktinį džainų gyvenimą: daugelis jų vegetarai, kai kurie vengia net šakninių daržovių, kad nesunaikintų augalo visiškai.
Kiti keturi pagrindiniai principai – satya (tiesa), asteya (nevogimas), brahmacharya (skaistumas) ir aparigraha (neprisirišimas prie daiktų). Šie penki įžadai sudaro dvasinio kelio pagrindą tiek vienuoliams, tiek pasauliečiams. Vienuoliai laikosi jų absoliučiai, o pasauliečiai – švelnesnėje formoje, pritaikytoje kasdieniam gyvenimui.
Džainizmas pabrėžia, kad pasaulį valdo moralinis dėsnis – karma. Kiekvienas veiksmas, net mintis ar žodis, palieka pėdsaką sieloje. Šie pėdsakai pririša sielą prie materijos, todėl ji gimsta vėl ir vėl. Tik visiškai išvalius karmą, siela pasiekia mokšą – būseną be kančios, be troškimo, be atgimimo.
Svarbi džainų filosofijos dalis yra anekantavada – daugialypės tiesos doktrina. Ji teigia, kad tikrovė turi begalę aspektų, o žmogaus požiūris visada ribotas. Dėl to niekas neturi monopolinės teisės į tiesą. Džainai mėgsta sakyti alegoriją apie kelis aklus žmones, liečiančius dramblį – vienas sako, kad dramblys panašus į sieną, kitas – į virvę, trečias – į ietį. Visi teisūs, bet nė vienas nemato visumos. Šis principas išugdė džainų toleranciją kitų religijų atžvilgiu – jie tiki, kad visi keliai gali vesti į pažinimą.
Džainizmo sekėjai vadinami džainais. Jų pasaulyje yra apie 5–6 milijonus, daugiausia Indijoje – Gudžarate, Radžastane, Maharaštroje ir Karnatakoje. Džainai garsėja kaip sąžiningi, darbštūs ir švelnaus būdo žmonės, dažnai užsiimantys prekyba ar labdara. Nors jų mažai, jie paliko didelį pėdsaką Indijos kultūroje – jų šventyklos garsėja ypatingu grožiu, pavyzdžiui, Delvaros ir Šravanabelagolos kompleksai.
Džainų šventraščiai vadinami Agamos arba Džainų sutros. Juose surašyti Mahaviro mokymai, asketinės taisyklės, moralės pamokymai ir filosofiniai dialogai. Agamos sudarytos prakrito kalba, kad jas galėtų suprasti paprasti žmonės, o ne tik vedų išminčiai. Tekstai skirti ne teorijai, o praktikai – kaip elgtis, ką sakyti, ką mąstyti, kad išvengtum žalos bet kuriai gyvybei.
Džainizmo esmę galima apibūdinti keliais trumpais posakiais iš jų šventraščių:
„Visos gyvos būtybės trokšta gyventi – todėl nežalok.“ (Ācāranga Sūtra)
„Kiekvienas, kuris atleidžia, išlaisvina pats save.“ (Uttarādhyayana Sūtra)
„Tiesa yra kelias, kuris niekam nekenkia.“ (Sūtrakṛtāṅga)
„Karma seka sielą kaip šešėlis – jos negalima pabėgti, tik ištirpinti pažinimu.“ (Vipāka Sūtra)
Ši religija neturi vieno dievo ar kūrėjo, tačiau tiki tobulomis sielomis – siddha – kurios pasiekė išsilaisvinimą ir tampa dvasiniu pavyzdžiu kitiems. Džainai garbina ne dievus, o šiuos išsilaisvinusius mokytojus, vadinamus tirthankaromis, kaip idealus būties pavyzdžius.
Džainizmas iš esmės moko, kad žmogus pats kuria savo likimą, o kelias į laimę eina per kantrybę, savitvardą ir atjautą. Jis neieško stebuklų ir nesitiki apdovanojimo iš dangaus – vietoj to kviečia išsivaduoti iš kančios per sąmoningą, švelnų gyvenimą. Tai religija, kuri sujungia asketizmą ir logiką, griežtumą ir švelnumą, tylą ir aiškų supratimą, kad viskas, kas gyva, yra viena didelė gyvybės šeima.