„Dešimt sparnų“ (kin. 十翼 Shí Yì) – tai seniausias išlikęs filosofinis komentarų rinkinys prie „Permainų knygos“ (I Ching, Yijing), parengtas maždaug tarp V ir III amžiaus prieš mūsų erą. Šiuos tekstus tradicija priskiria Konfucijui ir jo sekėjams, tačiau tikėtina, kad jie buvo sudaryti palaipsniui, kelių kartų išminčių, siekusių suteikti „Permainų knygai“ dvasinę, etinę ir kosmologinę prasmę.
Pats pavadinimas „Sparnai“ kilo iš senovinio įvaizdžio – komentaruose esą „sparnai“ tarsi pakelia pagrindinį „Permainų knygos“ tekstą ir leidžia jam „skristi“, tai yra, atsiskleisti žmogaus dvasiniam supratimui. Jei „Permainų knyga“ buvo orakulas, leidęs spręsti apie pasaulio tvarką per ženklus, „Dešimt sparnų“ ją pavertė išminties šaltiniu.
Šie komentarai aiškina ne tik simbolius, bet ir jų filosofinę esmę. Dangaus ir Žemės dvilypumas tampa visų dalykų pagrindu. Dangaus principas (Qian) – aktyvus, kuriantis, vyriškas, o Žemės (Kun) – pasyvus, priimantis, moteriškas. Iš jų sąveikos gimsta viskas: judėjimas, augimas, gimimas ir nykimas. „Sparnuose“ šis dėsnis išplečiamas iki moralinės tvarkos – kaip danguje yra ritmas, taip jis turi būti ir žmogaus širdyje.
Kiekvienas iš „Dešimties sparnų“ turi savo funkciją. Pirmieji du – Tuan Zhuan, „Komentarai apie sprendimus“ – aiškina pagrindines heksagramas, jų prasmę ir moralinį toną. Čia atsiranda idėja, kad kiekviena situacija pasaulyje turi „teisingą laiką“ ir „teisingą vietą“. Nėra blogų ženklų, yra tik netinkamai suprastas momentas.
Trečiasis ir ketvirtasis sparnai – Xiang Zhuan, „Komentarai apie atvaizdus“. Juose paaiškinama, kaip kiekviena heksagrama susijusi su gamtos reiškiniais. Dangus, žemė, kalnas, griaustinis, vėjas, vanduo, ugnis, ežeras – visa tai ne tik gamtos metaforos, bet ir žmogaus būsenų atspindžiai. Pavyzdžiui, vanduo – pavojus, bet kartu ir gilus mąstymas; kalnas – ramybė ir susikaupimas; ugnis – įžvalga, tačiau ir deginantis noras.
Penktasis ir šeštasis – Da Zhuan („Didysis komentaras“) – laikomi brandžiausiais. Juose aptariama visatos sandara, skaičių mistika ir žmogaus santykis su Dao. Šie skyriai teigia, kad „I Ching“ apima viską tarp Dangaus ir Žemės. Jie kalba apie pradžios ir pabaigos vienybę, apie tai, kad kiekvienas įvykis tėra proceso dalis, o permainos – natūrali visatos kvėpavimo forma.
Šeštajame skyriuje sakoma: „Kai dangaus kelias sklinda, visi daiktai auga; kai žemės kelias ramus, visi daiktai ilsisi.“ Tai ne tik kosmologinė įžvalga, bet ir moralinis principas – žmogus turi pažinti, kada veikti, o kada sustoti.
Septintasis sparnas – Wen Yan („Žodžiai apie tekstą“) – aiškina pirmuosius du heksagramus: Dangų ir Žemę. Jis iškelia keturias pagrindines sąvokas – yuan, heng, li, zhen, kurios reiškia kūrybinę pradžią, sėkmę, naudą ir pastovumą. Tai tarsi keturi dvasinio veiksmo etapai. Kas moka pradėti, ištverti, duoti naudą ir išlaikyti pastovumą – tas gyvena pagal Dao.
Aštuntasis sparnas – Shuo Gua („Kalbėjimas apie trigrames“) – išskleidžia trigramos kaip pasaulio modelį. Kiekvienai priskiriami gyvūnai, šeimos nariai, kūno dalys, gamtos reiškiniai. Šis sparnas rodo, kad žmogaus kūnas, šeima, visuomenė ir visata atspindi tą pačią struktūrą. Todėl pažindamas save, žmogus pažįsta ir pasaulį.
Devintasis – Xu Gua („Heksagramų seka“) – paaiškina, kodėl viena heksagrama seka paskui kitą. Tai ne atsitiktinumas, o pasakojimas apie pasaulio raidą: nuo dangaus ir žemės sukūrimo iki žmogaus gyvenimo ciklo, vedybų, darbų ir poilsio.
Dešimtasis – Za Gua („Įvairūs komentarai“) – pateikia heksagramas poromis, rimuotais sakiniais. Tai poetiška santrauka, parodanti, kad kai paskutinis ženklas grįžta į pirmąjį, viskas prasideda iš naujo. Pasaulis neturi pabaigos, tik kintančias fazes.
„Dešimt sparnų“ iš esmės padarė revoliuciją: iš orakulo knygos „Permainų knyga“ tapo filosofiniu veikalu apie žmogų, laiką ir darną. Konfucianų tradicijoje ši knyga tapo moralinio ugdymo priemone – ne burti, o mąstyti. Žmogus, žinantis ženklų prasmę, supranta laiką ir elgiasi harmoningai.
Komentaruose nuolat kartojama mintis, kad „išminčius neburia“. Jis stebi ženklus ne tam, kad išgirstų likimą, bet kad suprastų pasaulio ritmą. Jis gyvena kartu su laiku, o ne prieš jį.
Šis veikalas tapo filosofiniu pagrindu vėlesnėms daoizmo, konfucianizmo ir neokonfucianizmo kryptims. Leibnizas, studijavęs „I Ching“, sakė, jog jos ženkluose įžvelgė dvejetainį kodą – tą patį principą, kuriuo veikia šiuolaikiniai kompiuteriai. Tad „Dešimt sparnų“ – tai ne vien senovės misticizmas, o pirmasis žinomas bandymas aprašyti visatos logiką kaip sistemą, kuri kinta, bet kartu išlieka nuosekli.
Šiuolaikiniam žmogui šis tekstas gali pasirodyti svetimas, bet jo esmė – vis dar gyva: viskas keičiasi, ir tik tas, kas priima pokyčius kaip natūralią būties dalį, išlieka stiprus. Dorybė, pasak „Dešimties sparnų“, yra gebėjimas būti tvirtam permainų sraute, o išmintis – gebėjimas matyti, kada šis srautas keičia kryptį.
Citatos iš „Dešimties sparnų“ (Da Zhuan, Xi Ci Zhuan):
- „Dangaus kelias suteikia pradžią, žemės kelias suteikia formą.“
- „Išminčius, pažinęs permainas, supranta dangų ir žemę – todėl nebeklysta.“
- „Permainų knyga – tai būdas, kuriuo išmintingasis suvokia visų daiktų tvarką.“
- „Kai šviesa ir tamsa pasiekia pusiausvyrą, danguje kyla darnus judėjimas, o žmogaus širdyje – ramybė.“
- „Kas derina savo veiksmus su laiku, tam viskas klostosi sėkmingai.“
- „Didysis žmogus stebi ženklus, kad pažintų dangaus kryptį.“
- „Dangus juda be sustojimo, todėl išmintingasis taip pat veikia be nuovargio.“
- „Kas laikosi tiesos ir dorybės, tas randa kelią net tamsoje.“
- „Permainos yra dangaus kalba; kas ją supranta, tas tampa visatos dalimi.“
- „Išmintingasis neburia – jis stebi, kad suprastų, kada laikas veikti ir kada susilaikyti.“