Manitai – tai dvasinės būtybės ir gyvybės jėgos, kurias garbino delavarai, algonkinai, cree, ojibvai ir kitos Šiaurės Amerikos tautos. Šis žodis kilęs iš algonkinų kalbos šaknies manitou ir reiškia „dvasinę galią“, „slaptą jėgą“ arba „gyvybės esmę“. Manitai nebuvo laikomi atskirais dievais, o veikiau gyvomis Kūrėjo energijos išraiškomis, pasireiškiančiomis visoje gamtoje.
Šiaurės Amerikos tautų pasaulėžiūroje nebuvo ribos tarp dvasinio ir materialaus pasaulio. Kiekvienas daiktas, gyvūnas ar reiškinys turėjo savo manitą – dvasinę esybę, kuri jį gaivino ir suteikė prasmę. Upės, kalnai, medžiai, gyvūnai, žvaigždės, net vėjas ar akmuo buvo laikomi gyvais, nes juose veikė manitų jėga. Ši viską persmelkianti gyvybės dvasia jungė žmogų su visata, primindama, kad viskas yra viena kūrinijos grandinė.
Delavarai ir kitos algonkinų tautos tikėjo, kad aukščiausia jėga yra Didysis Dvasinis Kūrėjas – Ketanëtuwit (arba Kitchi-Manitou). Jis sukūrė pasaulį, o manitai buvo tarsi Jo pasiuntiniai – dvasinės galios, palaikančios gamtos tvarką. Kai žmogus kalbėjo su manitais, jis iš tikrųjų bendravo su Kūrėju per Jo kūriniją.
Manitai buvo ir kosminės, ir asmeninės būtybės. Kiekvienas žmogus turėjo savo asmeninį manitą – dvasinę globėją. Pasak tradicijos, jaunuoliai, norėdami sužinoti, kas yra jų manitas, kelioms dienoms pasitraukdavo į mišką, pasninkaudavo ir laukdavo sapno. Kai sapne pasirodydavo gyvūnas ar ženklas, tai reiškė, kad ta dvasia jį lydės visą gyvenimą. Toks sapnas laikytas šventu įšventinimu – nuo jo prasidėdavo dvasinis žmogaus kelias.
Manitai buvo gerbiami per dainas, šokius ir dūmų aukas. Maldos metu delavarai ir kitos tautos degindavo tabaką, nes dūmai, jų tikėjimu, pakildavo į dvasų pasaulį kaip padėkos ženklas. Šios apeigos nebuvo prašymai dėl naudos – jos reiškė dėkingumą už gyvenimą, už vandenį, gyvūnus ir žemės vaisius.
Manitų pasaulis buvo pusiausvyros pasaulis. Buvo gerosios dvasios, kurios saugojo žmones ir nešė vaisingumą, bei pavojingos, kurios primindavo apie žmogaus ribas ir pareigą išlikti nuolankiam. Blogis nebuvo atskira galia, o tik žmogaus pusiausvyros praradimas – kai jis elgdavosi prieš gamtos tvarką, jo manitas nusigręždavo.
Ši dvasinė sistema leido tautoms gyventi darniai su gamta ir viena su kita. Manitai priminė, kad viskas pasaulyje yra šventa: žuvis, kurią pagauni, medis, kurį nukerti, net priešas, kurį sutinki. Visi turi savo dvasią ir teisę būti. Dėl šios priežasties delavarų ir algonkinų religijos pagrindas buvo pagarba, o ne baimė.
Kai į Šiaurės Ameriką atvyko krikščionių misionieriai, jie pastebėjo, kad manitų idėja labai artima Šventosios Dvasios sampratai. Jie mokė, kad Ketanëtuwit yra tas pats Dievas, o manitai – Jo veikimo būdai. Dėl šios dvasinės artumos daugelis indėnų lengviau priėmė krikštą, matydami jame ne naują religiją, o kitos formos bendravimą su tuo pačiu Kūrėju.