Aukščiausiasis, šlovingasis Dieve, apšviesk mano širdies tamsumas ir duok man teisingą tikėjimą, tvirtą viltį ir tobulą meilę, supratimą ir pažinimą, Viešpatie, kad vykdyčiau Tavo šventus ir teisius įsakymus. Amen.
Šv. Pranciškaus Asyžiečio malda, prasidedanti žodžiais „Aukščiausiasis, šlovingasis Dieve…“, yra ne tik paprasta malda, bet ir gilios dvasinės praktikos atspindys. Ji atskleidžia šventojo troškimą ne tik Dievo pažinimo, bet ir Jo valios vykdymo. Pranciškus, atsisakęs turto ir pasaulio šlovės, siekė tikroviškos vienybės su Dievu, o ši malda yra to siekio išraiška. Jo paprastumas ir nuoširdumas atspindi Evangelijos skelbtą tiesą apie Dievo artumą kiekvienam žmogui.Įdomu tai, kad maldos paprastumas slepia gilų teologijos turinį. Prašymas „apšviesk mano širdies tamsumas“ atspindi žmogaus prigimtį – mūsų protas ir širdis dažnai būna aptemdyti nuodėmės ir savanaudiškumo. Tikėjimas, viltis ir meilė, kurių Pranciškus prašo, yra teologijos pagrindinės dorybės, vedančios į santykį su Dievu. Šios dorybės nėra pasyvios, bet aktyvios – jos skatina mus veikti pagal Dievo valią. „Supratimas ir pažinimas, Viešpatie, kad vykdyčiau Tavo šventus ir teisius įsakymus“ – tai aiškus siekis ne tik suprasti Dievo planą, bet ir aktyviai jam paklusti.Šv. Paulius laiške Romiečiams rašo: „Nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota.“ (Rom 5,5). Pranciškaus malda yra tarsi atsakas į šią išlietą meilę – troškimas vis labiau pažinti ir mylėti Dievą, siekiant gyventi pagal Jo valią. Malda nėra tik žodžiai, bet širdies nuostata, kurią Pranciškus mums paliko kaip pavyzdį. Tai nuolatinis siekis tobulėti dvasiniame kelyje, nuolatinis dialogas su Dievu. Šv. Pranciškaus gyvenimas ir jo maldos yra nuolatinis priminimas apie paprastumo ir meilės galią.