Senovės majų pasaulėžiūroje egzistavo paslaptinga vieta, kurios vardas iki šiol kelia pagarbą ir smalsumą – Xibalba (tariama „šibalba“). Šis pavadinimas klasikinėje majų kalboje reiškia „baimės vieta“ arba „nusileidimo pasaulis“. Tai ne tik mitinė erdvė, bet ir sudėtingas dvasinis pasaulis, apibūdinantis žmogaus kelionę po mirtį, sielos išbandymus ir amžiną kovą tarp šviesos bei tamsos.
Apie Xibalbą daugiausia žinoma iš Kičė majų epinio kūrinio „Popol Vuh“, kur aprašoma pasaulio sukūrimo istorija ir dvynių didvyrių Hunahpu bei Xbalanque žygiai. Šie broliai leidžiasi į požeminę karalystę, kad nugalėtų mirties valdovus ir atstatytų pasaulio tvarką. Xibalba čia nėra tiesiog pragaras, o labiau dvasinio išbandymo vieta, kur siela turi įrodyti savo gyvybingumą ir dvasinę jėgą.
Majų mituose Xibalbą valdo dvylika valdovų, vadinamų „Viešpačiais iš Xibalbos“. Jų vadai – Hun-Came („Viena mirtis“) ir Vucub-Came („Mirtis septyni“) – simbolizuoja gyvybės pabaigą, ligas ir skausmą. Kiti valdovai atsakingi už konkrečias kančias: kraujo nutekėjimą, skausmingas žaizdas, maro dvasias ar kūno irimo procesus. Šis pasaulis organizuotas hierarchiškai, tarsi atspindintis žmonių pasaulį, tik tamsioje formoje – su savo valdžia, teismu, žaidimais ir ritualais.
Keliaujant per Xibalbą, mirusiojo siela turėjo pereiti daugybę mirtinų bandymų: išgyventi tamsoje, pereiti per kraujo upes, akmeninius koridorius, gyvates ir ugnies namus. Kiekvienas iš šių išbandymų turėjo simbolinę prasmę – jie atspindėjo žmogaus vidinę kelionę per baimę, aistras ir prisirišimus. Tik įveikęs šiuos iššūkius žmogus galėjo atgimti arba pasiekti dvasinę pusiausvyrą.
Hunahpu ir Xbalanque, nužengę į Xibalbą, pasitelkia gudrumą, muziką ir stebuklingus ritualus. Jie apgauna mirties valdovus, laimi pavojingus žaidimus su galvomis ir kaulais, o galiausiai patys miršta ir atgimsta. Jų pergalė prieš Xibalbos viešpačius simbolizuoja saulės prisikėlimą ir gyvybės pergalę prieš mirtį. Nuo to laiko majų religijoje Xibalba tapo ne vien bausmės vieta, bet transformacijos simboliu – vieta, kur siela pereina iš tamsos į naują egzistenciją.
Kai kurie archeologai mano, kad Xibalbos įvaizdis kilo iš tikrų majų urvų sistemų ir požeminių upių Jukatano pusiasalyje. Majai tikėjo, kad šios urvinės šventovės – cenotės – yra vartai į pomirtinį pasaulį. Jose vykdavo aukojimo apeigos, kartais net žmonių, kad būtų palaikytas ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Xibalba nebuvo blogis – tai buvo natūrali ciklo dalis, kaip naktis po dienos ar žiema po vasaros.
Xibalba interpretuojama plačiai – kaip žmogaus pasąmonės metafora. Tai mūsų vidinė tamsa, kurią reikia pažinti ir įveikti. Kaip dvyniai didvyriai nugalėjo mirties viešpačius, taip kiekvienas žmogus turi įveikti savo baimes, geismus ir šešėlius, kad rastų vidinę šviesą.