Neurodeterminizmas – tai filosofinė ir mokslinė kryptis, teigianti, kad žmogaus mintys, emocijos, pasirinkimai ir net moraliniai sprendimai yra visiškai nulemti smegenų veiklos ir nervinės sistemos būklės. Kitaip tariant, žmogus elgiasi taip, kaip leidžia jo neuronų grandinės, o vadinamoji „laisva valia“ tėra iliuzija, kylanti iš sudėtingų biologinių procesų.
Ši idėja kyla iš platesnės deterministinės pasaulėžiūros, kuri sako, jog viskas Visatoje vyksta pagal priežasties ir pasekmės dėsnį. Jei žinotume visus pradinius duomenis – atomų padėtį, neuronų būklę, chemijos balansą – galėtume numatyti kiekvieną būsimo elgesio detalę.
Neurodeterminizmo šalininkai remiasi šiuolaikinės neuromokslų eksperimentais. 1980-aisiais neurologas Benjaminas Libet atliko garsų tyrimą: jis matavo smegenų elektrinius signalus ir nustatė, kad smegenys priima sprendimą keliomis milisekundėmis anksčiau, nei žmogus pats suvokia, jog nusprendė.
Tai reiškia, kad „aš nusprendžiau“ yra ne priežastis, o pasekmė. Smegenys veikia, o sąmonė tik vėliau „pateisina“ veiksmą, sukurdama iliuziją, kad valdo situaciją.
Kiti tyrimai, pasitelkę fMRI technologiją, rodo, kad galima numatyti žmogaus pasirinkimą (pvz., kurį mygtuką jis paspaus) kelias sekundes prieš tai, kai jis pats mano, jog tik dabar sprendžia. Tokie rezultatai tapo neurodeterminizmo šerdimi.
Kas lieka iš žmogaus laisvės?
Pagal šią koncepciją žmogaus laisvė yra tik vidinės priežasties pojūtis. Mes nesame savo veiksmų kūrėjai – tik jų stebėtojai, o „valia“ tėra evoliucinis triukas, leidžiantis mums jaustis atsakingiems ir išvengti chaoso.
Tai kelia moralinį klausimą: jei viską lemia neuronai, ar žmogų galima kaltinti dėl nusikaltimo, agresijos ar net melagystės?
Kai kurie filosofai, kaip Sam Harris, teigia, kad kaltinimas praranda prasmę – žmonės turi būti gydomi, o ne baudžiami, nes jų elgesį lemia biologija. Kiti, kaip Daniel Dennett, sako, kad nors mūsų veiksmai nulemti, mes vis tiek turime „praktinę atsakomybę“, nes sąmonės patyrimas yra realus, net jei mechanizmas – automatinis.
Neurodeterminizmas pateikia griežtą, bet nuoseklų vaizdą: žmogus – tai cheminių reakcijų ir elektrinių impulsų simfonija, kurioje nėra vietos mistiniam „aš“. Mūsų meilė, kūryba, tikėjimas, net abejonės – viskas kyla iš biochemijos.
Kai dopaminas kyla, mes jaučiamės laimingi; kai serotoninas krenta – liūdni.
Ir šis ciklas tęsiasi visą gyvenimą, be jokio „išorinio valdytojo“.
Vis dėlto net tarp neuromokslininkų kyla klausimas: ar tikrai viską galima paaiškinti neuronais? Gal smegenys yra tik priemonė, o ne priežastis? Gal sąmonė – ne chemijos produktas, o energijos forma, kuri veikia per chemiją?